Kai dar nemiršti, bet traukia kažkur kitur
Sekmadienio vakare atnaujinu savo CV. Ir juokiuos iš savęs, koks grubus ir netikęs jis buvo. Ir stebiuos, kad iš viso susiradau darbą biure. Ne stebuklas, kad ieškoti teko tikrai ilgai.
Na, o dabar, po dviejų pilnaties metų Karalienės saloje, metas judėti. Metas ieškotis naujų veiklų ir naujų iššūkių. Metas vėl pareiti iš darbo naujų įspūdžių pilna galva, mokytis naujų kolegų vardus, atrasti naujus Londono kelius ir keliukus, popiečio saulės kaitinamas aikšteles ir vienišus vardinius suoliukus. Tik šį kartą kiek kitaip - jau žinant šalį, numanant, ko tikėtis interviu ir planuojant pamažu išeiti iš vieno darbo ir atsidurti kitame.
Susidomėjimo Lietuva periodas baigėsi, pasikeitė žmonės, pasikeitė nuomonė, viskas pakrypo netikėta linkme. Kultūrinė įvairovė yra gėris, kol viena kultūra nemėgina sunaikinti kitos, kol jos nežemina. 3 metai gyvenimo universiteto, net nebaigtas bakalauras, o tiek daug keistų patirčių.
Drauge savimi stebiuosi - išmokau greitai atsistoti, padaryti išvadas ir judėti tolyn. Nes man nerūpi ir niekada nerūpėjo intrigos. Nes tai, kas man tikrai rūpi yra 65 sūreliai šaldytuve, namų jaukumas, kai už lango lyja, sušildytos kojos, meilūs apkabinimai, skanios vakarienės su draugais, su kuriais nebijai būti atvira, žmonės, kurie nelabai arti, bet visiškai šalia, kurie nepamiršta tavęs net išvykę atostogų, šeima, kuri pagal senas tradicijas sveikina Tave su vardadieniu, naujos šeimos užmačios, laukiamos atostogos, malonios užduotys darbe ir dar visokie kitokie dideli ir svarbūs dalykai.
O iš tiesų tai atsiverčiau blogą, kad užrašyčiau frazes iš Niekur šalies.
Frazės iš niekur, reiškia frazes atsklidusias nuo kompiuterio pusės, kur šnibždasi D. ir balsai (taip vadinu tuos žmones iš ausinių). Top 2:
* Dominykai, nevaikščiok vienas... (drąsūs gi šių laikų vyrai...)
* Kai miršti, tai traukia ten kažkur... (niekada nemaniau, kad kompiuteriniai žaidimai gali būti tokie metafiziški, o gal jie ten poeziją skaito...)
Labos,
Ju
Na, o dabar, po dviejų pilnaties metų Karalienės saloje, metas judėti. Metas ieškotis naujų veiklų ir naujų iššūkių. Metas vėl pareiti iš darbo naujų įspūdžių pilna galva, mokytis naujų kolegų vardus, atrasti naujus Londono kelius ir keliukus, popiečio saulės kaitinamas aikšteles ir vienišus vardinius suoliukus. Tik šį kartą kiek kitaip - jau žinant šalį, numanant, ko tikėtis interviu ir planuojant pamažu išeiti iš vieno darbo ir atsidurti kitame.
Susidomėjimo Lietuva periodas baigėsi, pasikeitė žmonės, pasikeitė nuomonė, viskas pakrypo netikėta linkme. Kultūrinė įvairovė yra gėris, kol viena kultūra nemėgina sunaikinti kitos, kol jos nežemina. 3 metai gyvenimo universiteto, net nebaigtas bakalauras, o tiek daug keistų patirčių.
Drauge savimi stebiuosi - išmokau greitai atsistoti, padaryti išvadas ir judėti tolyn. Nes man nerūpi ir niekada nerūpėjo intrigos. Nes tai, kas man tikrai rūpi yra 65 sūreliai šaldytuve, namų jaukumas, kai už lango lyja, sušildytos kojos, meilūs apkabinimai, skanios vakarienės su draugais, su kuriais nebijai būti atvira, žmonės, kurie nelabai arti, bet visiškai šalia, kurie nepamiršta tavęs net išvykę atostogų, šeima, kuri pagal senas tradicijas sveikina Tave su vardadieniu, naujos šeimos užmačios, laukiamos atostogos, malonios užduotys darbe ir dar visokie kitokie dideli ir svarbūs dalykai.
O iš tiesų tai atsiverčiau blogą, kad užrašyčiau frazes iš Niekur šalies.
Frazės iš niekur, reiškia frazes atsklidusias nuo kompiuterio pusės, kur šnibždasi D. ir balsai (taip vadinu tuos žmones iš ausinių). Top 2:
* Dominykai, nevaikščiok vienas... (drąsūs gi šių laikų vyrai...)
* Kai miršti, tai traukia ten kažkur... (niekada nemaniau, kad kompiuteriniai žaidimai gali būti tokie metafiziški, o gal jie ten poeziją skaito...)
Labos,
Ju
