Trečia diena pas Karalienę
Karalienės nemačiau ir apskritai nebuvau Londone. Bet ir Saint Albans, nei didelio nei mažo miestelio tarp Londono ir Lutono, man sočiai. Bent jau kol kas. Pagaliau atkrito ausys po pirmojo gyvenime skrydžio ir, atrodo, išmokau kelią į namus nuo Dom. darbo. Dar sužinojau du kelius iki Train station ir apturėjau kokius penkis "sight seeing tour", sugebėdama pėsčiųjų taku pasukti ne ten. Ir dar kartą ne ten. Ir vėl ne ten. Daug bastymosi po mažus kvartalėlius, apstatytus raudonų plytų namukais, kurie vienas nuo kito skiriasi tik vitražais ant langų.
Vakar mane aplankė Rit. ir aš mėginau ją parsivesti namo. Paviešinsiu vieną pokalbio fragmentą, sukant ratus apie mano gatvę:
Rit. : aš tai nežinau, kur tu gyveni.
Aš.: aš irgi
Rit.: aš rimtai
Aš.: aš irgi
Užtat dabar žinau, ką reiškia nuo "Travis and Perkins" pakilti į viršų. Ir kaip nueiti iki "Morrisons".
Jeigu rimtai, tai čia viskas kitaip. Ir drauge viskas paprasčiau. Atsipalaidavę žmonės, niekur neskubantys mašinų vairuotojai, neužsidegantys žali šviesoforo signalai, į kuriuos nebežiūrima. Seni angliški alubariai, britams adaptuoti itališki restoraniukai, nuo XIII-XIV amžiaus išlikę senamiesčio fragmentai. Gal todėl pirmą dieną neapleido mintis, kad vaikštinėju filmavimo aikštelėje. Juk pas Karalienę atvažiavau pirmą sykį, o visa kita - iš kino filmų. Dabar pati gyvenu kaip kino filme. Laiko skirtumas - dvi valandos, o gamta vėluoja mėnesiu - veizėju rudenį, kurį jau kartą išgyvenau Lietuvoje. Ruduo kapinėse, parkuose, aikštynuose, kvartaluose. Pilkos voveraitės šalikelėse, kurios priverčia krūptelti ir baisiai dažnas, bet šiltas lietus. Dar turgūs miesto centre ir aptriušę "book fair". Ir niekur nėra sovietmečio.
Kol kas dar žinau tiek, kad gyvename su žmonėmis iš Maroko, kurie baisiai mėgsta šilumą. Taip pat pykstuosi su mūsų kambario durimis, kurios užsitrenka ir užsitrenkia ir užsitrenkia. Vis dar nesuprantu, kodėl atvykus čia nesijauti kaip turistė, miestas tave priima tokią, kokia esi. Ir tada tiesiog ausis ištempus klausaisi to tūkstančio akcentų, iš kurių vienas yra tavo.
Dom sužinojo, kad jis yra vengras. Ir kad vokietis. Kai taps rumunu, lenku, slovaku ar dar kuo nors, pagaliau bus laikomas tiesiog Rytų europiečiu.
Žodžiu, man čia patinka.
O tiems, kurie sakys: ne ne, negali viskas būti taip gerai, galiu pridurti: tiesa ta, kad britai negrėbia lapų, nesusirenka šiukšlių, netvarko savo vidinių kiemelių ir sakydami "how are you" jie visai nenori sužinoti kaip tu laikais. :)
Vakar mane aplankė Rit. ir aš mėginau ją parsivesti namo. Paviešinsiu vieną pokalbio fragmentą, sukant ratus apie mano gatvę:
Rit. : aš tai nežinau, kur tu gyveni.
Aš.: aš irgi
Rit.: aš rimtai
Aš.: aš irgi
Užtat dabar žinau, ką reiškia nuo "Travis and Perkins" pakilti į viršų. Ir kaip nueiti iki "Morrisons".
Jeigu rimtai, tai čia viskas kitaip. Ir drauge viskas paprasčiau. Atsipalaidavę žmonės, niekur neskubantys mašinų vairuotojai, neužsidegantys žali šviesoforo signalai, į kuriuos nebežiūrima. Seni angliški alubariai, britams adaptuoti itališki restoraniukai, nuo XIII-XIV amžiaus išlikę senamiesčio fragmentai. Gal todėl pirmą dieną neapleido mintis, kad vaikštinėju filmavimo aikštelėje. Juk pas Karalienę atvažiavau pirmą sykį, o visa kita - iš kino filmų. Dabar pati gyvenu kaip kino filme. Laiko skirtumas - dvi valandos, o gamta vėluoja mėnesiu - veizėju rudenį, kurį jau kartą išgyvenau Lietuvoje. Ruduo kapinėse, parkuose, aikštynuose, kvartaluose. Pilkos voveraitės šalikelėse, kurios priverčia krūptelti ir baisiai dažnas, bet šiltas lietus. Dar turgūs miesto centre ir aptriušę "book fair". Ir niekur nėra sovietmečio.
Kol kas dar žinau tiek, kad gyvename su žmonėmis iš Maroko, kurie baisiai mėgsta šilumą. Taip pat pykstuosi su mūsų kambario durimis, kurios užsitrenka ir užsitrenkia ir užsitrenkia. Vis dar nesuprantu, kodėl atvykus čia nesijauti kaip turistė, miestas tave priima tokią, kokia esi. Ir tada tiesiog ausis ištempus klausaisi to tūkstančio akcentų, iš kurių vienas yra tavo.
Dom sužinojo, kad jis yra vengras. Ir kad vokietis. Kai taps rumunu, lenku, slovaku ar dar kuo nors, pagaliau bus laikomas tiesiog Rytų europiečiu.
Žodžiu, man čia patinka.
O tiems, kurie sakys: ne ne, negali viskas būti taip gerai, galiu pridurti: tiesa ta, kad britai negrėbia lapų, nesusirenka šiukšlių, netvarko savo vidinių kiemelių ir sakydami "how are you" jie visai nenori sužinoti kaip tu laikais. :)
