Septintą dieną Naujų

Septintą šių metų dieną besisukiojant virtuvėje į galvą toptelėjo mintis, kad juk neišsikėliau jokių  tikslų Naujiesiems metams. Ir nors jau nuo pusės gruodžio jautėsi - štai dar vieni meteliai ritasi į vakarą - mintys daugiau sukosi apie tai kiek daug nutiko 2015-ais, o ne ką norėčiau nuveikti netolimoje ateityje. Iš pradžių labai nuoširdžiai norėjosi, kad tie pasitiktieji būtų ramesni nei praėję, tokie subtilūs, be jokių iš koto verčiančių pokyčių. Kaip ten bebūtų, nuomonė pasikeitė labai greitai, nes prisiramybinti dar tikiuosi suspėti, o kol kas jaučiuosi nusiteikusi naujiems iššūkiams ir kažkur visai šalia slypinčioms galimybėms. Kadaise pakeisti nuomonę buvo gana retas reiškinys mano nūdienoje, tačiau praėjusiais metais lyg kas būtų prisukęs keletą varžtelių - nustojau vaikytis senų idealų, perkračiau užsisenėjusių svajonių patalus ir supratau, kad gal tai ir visai nebe mano svajonės, atsikračiau nuolatinio noro iš kažkur pabėgti ir susigrąžinau anksčiau turėtą toleranciją bei kantrybę, kuri buvo susimetusi su mano nervais ir nuėjusi klystkeliais. Trumpai tariant, vieną dieną besileidžiant eskalatoriumi (matyt tas judėjimas išsuka ir smegenų pusrutulius) supratau, kad dabartinė aš labai jau skeptiškai žiūri į senąją aš versiją. Matyt 2015-tais kažkas praplovė mano smegenis. Veikiausiai tai nauji žmonės, keistos patirtys ir kas be ko savanoriška egzilė dar piktai vadinama emigracija. Iki šiolei nesuprantu kodėl tie 2015-tieji buvo kardinalių pokyčių metai, bet visai patinka mano padidėjęs racionalumo kiekis ir užkilęs noro mokytis ir tobulėti spaudimas. 

Tačiau grįžkime prie planų 2016-iems arba kitaip tariant leiskime pasijuokti ir Dievui:

1. Pats svarbiausias. Pradėti reguliariai sportuoti ir susitvarkyti šlubuojančią sveikatą, nes kol šis pirmas planas nebus įvykdytas apie kitus galiu tik pasvajoti. Jeigu taip pasismulkinant - grįžti į fizioterapiją, galbūt vėlei akupunktūrą ir pamažu pereiti prie normalaus sporto nesiteisinant, kad iš darbo kartais grįžtu 9 valandą. Juk dažniausiai grįžtu 7! O sportuojant bent kelis kartus per savaitę savijauta, nuotaika, išvaizda ir net energija pakyla visai į kitą lygį. Kaip britai čia sako: I know. I've been there.
2. Būti paaukštintai arba pakeisti darbą. Šviesiai ir tiesiai. Ši šalis yra brangi, o pinigai kuriantis gyvenimą nepamaišė nei vienam. Galbūt netyčia pakeisti ir sritį, nors neseniai įvykęs profesinis šuoliukas nuo vertimo projektų valdymo iki video projektų ir lokalizacijos proceso valdymo man labai patinka ir galiu nemeluodama rėžtelti, kad tai, ką dabar darau, man yra labai įdomu ir  pagaliau (po dviejų metų vertimo srityje) atsirado daugiau karjeros perspektyvų. Tik pats žodis karjera kažkaip ne mano, nes dažniausiai mai tai rūpi tiek kiek kurmiui debesys. Kaip bebūtų, kapitalistiniame Londone teks tą žodį išmokti. Kaip keletą kartų jau teko prasitarti grįžus į Lietuvą: ten taip gyvenama. 
3. Pradėti rašyti tinklaraštį anglų kalba. Nors iš galvos sparčiai garuoja lietuviškos skyrybos taisyklės (kartojimas mokslų motina), tuo pačiu metu turiu tobulinti šnekamąją ir rašomąją anglų kalbą. Ir ne tik dėl tų pačių karjerizmo užmačių. Daugiausia dėl to, kad tuomet gyvenimas bus šiek tiek paprastesnis. Apie ką rašysiu nežinau, šiuo atveju tai bus kažkas tokiu bele tik rašyti stiliumi. 
4. Aplankyti bent vieną Europos šalį. Gimtinė nesiskaito. Ji jau planuose, nes taikysiu grįžti per sodų žydėjimą arba patį vasaros įkarštį. Taip, šįmet žadu paskraidyti vasarą. Pau, Agniu - i'm coming hoome! Just for a while... 
5. Išsiųsti žmonėms atvirukų. Aš esu baisi neprisiruošėlė, nes seniai noriu priminti apie save keletui žmogelių, likusių Lietuvoje, bet nesugebu to padaryti. Nesugebėjelė.
6. Galbūt atsisiųsdinti šeimos narių arba draugų. Šiaip. Kad galėčiau parodyti St. Albans, Londoną ir būtų be proto ramu, nes tose seno betono džiunglėse labai gera eiti ir kalbėti lietuviškai. Tame vienišų žvilgsnių mieste.

Kol kas tiek. 

Labanakt.