Filosofiniai liūdesio krašteliai
Skaitau ir liūdna pasidaro. Et, nemoku aš rašyti. Vis man atrodo, kad kažkokie negrabūs, negražūs ir nejausmingi sakiniai gula, o visos sentencijos yra nuvalkiotos. Gailiausia dėl elegancijos stygio. Kai taip gražiai lyja, kai taip geltonai žydi ir šitaip skambiai juokias, o tu nerandi tinkamo žodžio, kad ir kaip benorėtum surasti. Ir nebelieka tekste, kas užgniaužtų kvapą ir nebelieka... noro rašyti.
Negerai yra būti nusiminus, todėl daug skaitau. Beveik kiekvieną kartą užvertųsi knygą kažkaip keistai prisikeliu. Daiktai tarsi ryškesni, žmonės įdomesni, pati sau tarsi geriau suvokiama. Ar šitai, mielieji, yra žodžio galia? Pagalvoji, kad iš tiesų, jei nepanyri į knygą, tai nėra ne tik prisikėlimo, bet ir pabudimo. Kuo literatūra kokybiškesnė, tuo giliau ji stukteli į dvasios paslėpsnius. O kol kas skaitau Černiauskaitės ,,Medaus mėnuo", o kol kas nesutikau ten nei vieno tikrai ,,gyvo" žmogaus. O net schematiškasis Baltušis tokius sukurdavo. ,,Net"? Literatūros procesas yra vienas įdomiausių reiškinių. Man.
Labai laukiu rudens semestro ir ,,Naratyvo" paskaitų pas raudonplaukę dėstytoją, bet kol kas dar reikia daug paaugti. Juk visą gegužę privalėsiu rašyti apie literatūrą. Nors rašyti literatūrą man patinka labiau. Sakyčiau, kad nevykusiai rašyti, bet tuoj atsiras prieštaraujančių. Nesiginčykim bent dėl to, kad yra kur tobulėti. Tobulėti nebegali tik pati gamta. Bet ji moka tobulinti.
Nusivylimas. Žmogus iš kultūros dėkoja žmogui, besimokančiam apie kultūrą. Ir tokioje visai interpretacijoms nepasiduodančioje sferoje - prekyboje. O taip norėjosi, kad tas dėkojantis žmogus būtų prekybininkas, direktorius, valdininkas, teisininkas, kasininkas ar verslininkas (šlavėjai ir kirpėjai šioje APB dažniausiai neperka). Tai būtų lyg įrodymas, kad etinės vertybės ne vien ant kultūrininkų pečių nešamos, kad yra daugiau gyvos, negu aš maniau. Kur tau. Ar atėjo metas, kai net ne kas trečias išsilavinęs žmogus yra ŽMOGUS. Naivumas, skubotas išvadų darymas, pyktis, egoizmas. Kaip paprasta žmogui save pervertinti. Kaip liūdna.
Bet nenusiminkime ir tobulėkime, tik tobulėkime.
Negerai yra būti nusiminus, todėl daug skaitau. Beveik kiekvieną kartą užvertųsi knygą kažkaip keistai prisikeliu. Daiktai tarsi ryškesni, žmonės įdomesni, pati sau tarsi geriau suvokiama. Ar šitai, mielieji, yra žodžio galia? Pagalvoji, kad iš tiesų, jei nepanyri į knygą, tai nėra ne tik prisikėlimo, bet ir pabudimo. Kuo literatūra kokybiškesnė, tuo giliau ji stukteli į dvasios paslėpsnius. O kol kas skaitau Černiauskaitės ,,Medaus mėnuo", o kol kas nesutikau ten nei vieno tikrai ,,gyvo" žmogaus. O net schematiškasis Baltušis tokius sukurdavo. ,,Net"? Literatūros procesas yra vienas įdomiausių reiškinių. Man.
Labai laukiu rudens semestro ir ,,Naratyvo" paskaitų pas raudonplaukę dėstytoją, bet kol kas dar reikia daug paaugti. Juk visą gegužę privalėsiu rašyti apie literatūrą. Nors rašyti literatūrą man patinka labiau. Sakyčiau, kad nevykusiai rašyti, bet tuoj atsiras prieštaraujančių. Nesiginčykim bent dėl to, kad yra kur tobulėti. Tobulėti nebegali tik pati gamta. Bet ji moka tobulinti.
Nusivylimas. Žmogus iš kultūros dėkoja žmogui, besimokančiam apie kultūrą. Ir tokioje visai interpretacijoms nepasiduodančioje sferoje - prekyboje. O taip norėjosi, kad tas dėkojantis žmogus būtų prekybininkas, direktorius, valdininkas, teisininkas, kasininkas ar verslininkas (šlavėjai ir kirpėjai šioje APB dažniausiai neperka). Tai būtų lyg įrodymas, kad etinės vertybės ne vien ant kultūrininkų pečių nešamos, kad yra daugiau gyvos, negu aš maniau. Kur tau. Ar atėjo metas, kai net ne kas trečias išsilavinęs žmogus yra ŽMOGUS. Naivumas, skubotas išvadų darymas, pyktis, egoizmas. Kaip paprasta žmogui save pervertinti. Kaip liūdna.
Bet nenusiminkime ir tobulėkime, tik tobulėkime.
