gyvenimas rudenį
Pilies gatvė aštuntą ryto tuštutėlė kaip bažnyčios šventorius pirmadieniais ir nuo grindinio jau ledėja kojos. Rudenį, kaip ir visada, jaučiu kylantį iš žemės, palaipsniui kandantį į pėdas, kelius, rankas, o vakarykščio ryto keisčiausiais prisiminimas - garas praeiviams iš burnos. Ir iš mano. Nes aš irgi gyvenu, tik regis stabtelti vis sunkiau. Užtat kokios brangios tos akimirkos su Garcia Lorca troleibuse, ant kelių, su Dekameronu (knygyno kolegų dovana) sekmadienį, pasislėpus po apklotais ir šventai įtikėjus, kad laikas manęs nežino, nemato, kad sustos besidairydamas ir dar valanda kita bus skirta tik skaitiniams, kuriems rengiausi taip sunkiai, kad iškepiau du pyragus – slyvų ir obuolių – ir žiūrėjau pro praviras balkono duris į beržus, mėgindama sučiupti rudenį purtantį lapus, vasaros kaitros derlių.
Visa kita gerai, tik taip greitai. Palikau neskaitytas knygas knygyne, kur praėjimais galėtų vaikščioti ir milžinai –-maždaug trijų-keturių metrų. Betonas po jų kojomis net nesuaižėtų, toks kietut kietutėlis. Tik vaikų skyriaus dar pasiilgstu, kur visada visi šypsosi, nes kitaip ten negalima. Ir kolegų, kolegių, paniurnenimų, pakikenimų ir pokalbių apie knygas, nes skaitymas ten toks visiems savaime suprantamas dalykas, apie kurį kalbama su aistra arba be jos, bet visada pagarbiai.
Sunku dar suvokti, kad viskas taip, kaip dar visai neseniai norėjau - darbas senamiesty, darbas, kuriame tave gerbia ir suteikia atsakomybių, studijos, į kurias ateini iš darbo ir grįžęs atgal papasakoji, ką girdėjai ir visoms įdomu. Žinoma, įdomiausia man pačiai. Naratologija, kultūros teorijos ir net pokalbiai apie miestą. Tik laikas ne eina, bet bėga. Su skaitymais, be naktinėjimų ir vis lengviau pabundant pusę septynių ryto.
Ir vis tiek netikiu, kad viskas yra taip, kaip kažkada norėjau. Mylėti ir būti mylimai. Dirbti ir jaustis reikalingai. Tarsi tobulas Vilniaus parkų ruduo būtų mane apžavėjęs :)
Jaukus labanakt!
Visa kita gerai, tik taip greitai. Palikau neskaitytas knygas knygyne, kur praėjimais galėtų vaikščioti ir milžinai –-maždaug trijų-keturių metrų. Betonas po jų kojomis net nesuaižėtų, toks kietut kietutėlis. Tik vaikų skyriaus dar pasiilgstu, kur visada visi šypsosi, nes kitaip ten negalima. Ir kolegų, kolegių, paniurnenimų, pakikenimų ir pokalbių apie knygas, nes skaitymas ten toks visiems savaime suprantamas dalykas, apie kurį kalbama su aistra arba be jos, bet visada pagarbiai.
Sunku dar suvokti, kad viskas taip, kaip dar visai neseniai norėjau - darbas senamiesty, darbas, kuriame tave gerbia ir suteikia atsakomybių, studijos, į kurias ateini iš darbo ir grįžęs atgal papasakoji, ką girdėjai ir visoms įdomu. Žinoma, įdomiausia man pačiai. Naratologija, kultūros teorijos ir net pokalbiai apie miestą. Tik laikas ne eina, bet bėga. Su skaitymais, be naktinėjimų ir vis lengviau pabundant pusę septynių ryto.
Ir vis tiek netikiu, kad viskas yra taip, kaip kažkada norėjau. Mylėti ir būti mylimai. Dirbti ir jaustis reikalingai. Tarsi tobulas Vilniaus parkų ruduo būtų mane apžavėjęs :)
Jaukus labanakt!
