Visi sniegai - tik balos arba apie dienas
Trečiadienis. Savaitės darbai baigti, stačia galva neriu prie bakalauro. Nors dar nebaigtas komentaras ir interviu bernardinams, o straipsnis apie premjerą LNDT tik pradėtas... Pavasaris arti arti (tikiuosi, nebestabčios parūkyti už kampo), nuotaika geryn, o darbų daugyn. Jei po šių kelių mėnesių aš dar norėsiu kažką rašyti, vadinasi, rašymas iš tiesų yra mano pašaukimas. Nors antradienį R. sakiau, kad mane vėl aplankė seniausiai pamirštas jausmas ,,nekenčiu literatūros". Iš tiesų tai meluoju. Tiesiog antradienis - literatūros pertekliaus diena, po kurios suvokiu, kokių skaitymų iš tiesų nemėgstu. Papievio ypač? Šį faktą dar reikia šiek tiek patikrinti, bet kad tai padaryčiau, turėsiu eiti prieš savo prigimtį, tad... palikim tai vėlesniam laikui.
Šiandien maximoje nuolaidos prieskoniams vazonėlyje ir aš vis dar noriu šokinėti ant vienos kojos, nors jau turiu čiobrelį ir raudonėlį. Eidama namo vis galvojau, kad tai toks pats pusgaminis kaip ir tie žemaičių blynai, kurių gyvenime nebenoriu matyti (ačiū Tau, D.), bet svajones apie sodinimus ir daiginimus kol kas turiu palikti paraštėse. Nes visuose lapuose yra tik artimiausi ir bakalaurinis. Man atrodė, kad draugai ir bakalaurinis niekaip nepasidalins vietomis, nes pirmasis yra tiesiog per storas. Bet jie vieni su kitais puikiai sutaria. Šeštadienis Dūkštuose ir Kernavėje - puikiai išnaudotas poilsio laikas ir, regis, smegenys dirba visu pajėgumu. Bet tada reikia eiti į paskaitas, o vakare baisėtis delfiena. Nes taip nesielgiama ne tik su žmonėmis, bet ir su lietuvių kalba. Pirmą kartą po ilgo laiko vėl perskaičiau komentarus po straipsniu ir nutariau, kad dabar ne laikas savo vidų grūdinti tokiais būdais. Brr... Taip, man reikia pakovoti su savimi, kad atsimerkusi neapakčiau regėdama kai kurias pasaulio ydas.
Rytoj bus paskaita 9 val ryto (nieko naujo, nieko keisto), bus sausainių kepimas laisvalaikiu ir bus daug Žilvino ir Eglės. Nes drauge su įdomiais skaitymais ateina ir įdomios mintys. Kartais keistos. Kaip šiandien: važiuodama Savanorių prospektu sugavau save galvojant, kad tokiu laiku broliai galėjo nužudyti Žilviną. Nes gamtoje - perversmas, nes plaukus kedena šilto oro srovės, o kojos mirksta ledinio vandens balose. Turbūt ir Eglei buvo šalta, kai vėjui dreskiant šaukė savo mirusį vyrą.
Lengvo perversmo!
