Mažieji Mukai paišo gatves
Nykštukai baigia apipaišyti visas Perkūnkiemio plyteles. O aš einu užsisvajojus ir vis išsigąstu palenkus galvą ir išvydus violetinę saulutę su šešiais dantimis arba gėlę neproporcingais lapais. Nebesistebiu tik troleibusais – įvairiausių spalvų, dydžių, formų...
Griovoje, kitąpus mūsų balkono, užkabino kažkokią rožinę širdelę – balionėlį. Dabar penki vienu metu stengiasi ją numušti akmenim, o man taip skauda širdį dėl tos širdelės. Būsima šiukšlė, regis, bet dabar tokia puošmena laukams, kurie pamažu keičia atspalvį iš geltonos į žalsvą.
Kaip ir kasmet stebiuosi, kada tas pavasaris atėjo ir suvokiu, kad nieko nepramiegojau – jis tik ateina. Tai jauti, kai atsidarai balkono duris ir kambaryje tampa šilčiau. Ateik ateik, pavasari! Eičiau gerti arbatos į balkoną, bet bijau nykštukų. Kas bus, jeigu išsigąs, jei pakalbins, jei per stipriai užsiklegės. Sunku pakeisti įprotį į nykštukus – buvusius sniego žmogučius – veizėti per neatitrauktas dienines užuolaidas.
Ir vieną dieną sniego žmogučiai pavirto nykštukais – tokia pasakos apie pavasarį pradžia. Kokio tik nori dydžio, įvairiausių spalvų pasakos, nes ir nykštukai ne pėsti – su kvykiančiais n-ratukais ir su kiek išsigimusiais plastmasiniais vežimėliais – ančiukais, liūtukais, paršiukais ir visokiais kitaisiais ukais. Žodžiu, mūsų rajone vienam žmogui tenka vienas šuo ir du vaikai. Štai dėl ko jis toks infantilus, šviesus – beveik utopinis, kol nykštukai neparodo charakterių ir neima klykti. Tada visi įsijungia muziką.
Marš pavasariaut!
