pasveikink tėtį su motinos diena ir miegantis liūtas
Retai tai pavyksta - atsikelti anksčiau už Tave ir tyliai tarškinti klaviatūrą (na, bent jau pamėginti). Lietus ir vėtra, todėl uždangstyti langai sunkiomis užuolaidomis, kad nesibrautų pernelyg į Tavo miegą gamtos chaosas. Visa kita gerai ir gera. Kaip mėgstu kartoti - savu laiku ir savo vietoje.
Pau Utenoje kopinėja bites ir man toks jausmų sąmyšis pamačius spiečių, "bitinyčią", bites, kad verkti norisi. Visos mūsiškės išmirę, supratau šį pavasarį, markstydamasi apie avilius, o naujoms mirties kvapas nepatinka - žinau nuo vaikystės. Bet tokie gniužulai gerklėj, kad protas protestuoja - nereikia kalbėti. Sekmadieniai ne tam, kad perpylinėtum savo sielą, mėgindama užmiršti tai, kas yra, prisiminti, kas buvo. Matyt, laikas į Šiaurę, laikas mąstyti gyvenimą. Vilniuje šiuos poreikius užliūliuoja miestas.
Zit kažką veikia, aš (kaip visada) nežinau ką, bet tikiu, kad tai jai yra labai prasminga. Nors jausminiai intelektai kiek skirtingi, bet tai vienas iš nedaugelio žmonių, kuris tikrai nemažai mane pažįsta. Ir supranta.
Rit, mano mieloji Rit, buvo prapuolusi. Maža to, kad ir taip šito žmogaus trūksta. Dar ir prapuolė. Londone, su naujais draugais. Trūkinėja ryšiai su Lietuva. Aš stengiuosi, labai stengiuosi suprasti. Regis, man pavyksta.
Ag., mano senoji Ag., su kuria perėjom tiek š..., kad nepagalvotum žmogus, jog galima netyčia taip giliai įbristi. Ji išeina. Ir drauge jaučiu, kad labai ateina. Kaip tos mano orchidėjos (atleisk, Ag.) netruks subujoti.
Ag., ar Tau kas nors sakė, kad turi labai gyvą kalbą, panašiai kaip ir Pau. sugebat atrasti naujus žodžius. Man belieka juos kolekcionuoti :)
Kartais noriu ištrinti visus savo socialinius profilius, kam man jie, laiko graužikai, reikalingi. Bet ir be šito ne mano Ag. sako, kad aš keista, nes man nereikia "kad į mane žiūrėtų". Ar tai būtų vestuvės ar sutiktuvės. Drauge kaip niekad laiminga, supratus, kad nenoriu būti pažįstama visuomenei, ieškoti garbės ir pripažinimų. Tik tyliai gyventi, nes TYLA man yra meilė ir švelnumas, TYLA yra švelnūs prisiminimai ir laimės akimirkos. Procesas ir darbas - malonumas. Rūpestis mylimais žmonėmis - palaima. Ko daugiau reikia žmogui? Nebent gėlių, knygų ir žvakių. Na ir dar visokių nesąmonių ir prataškyti algą su Ag. pro knygynus. :) Matyt, materialėju. Kaip mieliausias pasakytų "Pati kaip materija". Iš tiesų, tu esi mano vaikščiojanti logika. Kitaip kavoje atsirastų ne tik druskos ar manų kruopų, bet ir makaronų.
Turbūt žmonėms kyla klausimas, ar aš visada tokia melancholiška. Taip, aš tokia jau gimiau. Šeimoje, kurios pirmas narys mena 1924-uosius, o paskutinysis - 2006-uosius, sutilpo tiek daug skirtingų charakterių, kad aš nežinau jokios kitos šeimos, kuri mąstytų tiek skirtingai ir vis tiek būtų kartu.
pastaba: netampyk rytais liūto už ūsų ir nesistebėk keistomis žinutėmis kaip "pasveikink tėtį su motinos diena" :)
Pau Utenoje kopinėja bites ir man toks jausmų sąmyšis pamačius spiečių, "bitinyčią", bites, kad verkti norisi. Visos mūsiškės išmirę, supratau šį pavasarį, markstydamasi apie avilius, o naujoms mirties kvapas nepatinka - žinau nuo vaikystės. Bet tokie gniužulai gerklėj, kad protas protestuoja - nereikia kalbėti. Sekmadieniai ne tam, kad perpylinėtum savo sielą, mėgindama užmiršti tai, kas yra, prisiminti, kas buvo. Matyt, laikas į Šiaurę, laikas mąstyti gyvenimą. Vilniuje šiuos poreikius užliūliuoja miestas.
Zit kažką veikia, aš (kaip visada) nežinau ką, bet tikiu, kad tai jai yra labai prasminga. Nors jausminiai intelektai kiek skirtingi, bet tai vienas iš nedaugelio žmonių, kuris tikrai nemažai mane pažįsta. Ir supranta.
Rit, mano mieloji Rit, buvo prapuolusi. Maža to, kad ir taip šito žmogaus trūksta. Dar ir prapuolė. Londone, su naujais draugais. Trūkinėja ryšiai su Lietuva. Aš stengiuosi, labai stengiuosi suprasti. Regis, man pavyksta.
Ag., mano senoji Ag., su kuria perėjom tiek š..., kad nepagalvotum žmogus, jog galima netyčia taip giliai įbristi. Ji išeina. Ir drauge jaučiu, kad labai ateina. Kaip tos mano orchidėjos (atleisk, Ag.) netruks subujoti.
Ag., ar Tau kas nors sakė, kad turi labai gyvą kalbą, panašiai kaip ir Pau. sugebat atrasti naujus žodžius. Man belieka juos kolekcionuoti :)
Kartais noriu ištrinti visus savo socialinius profilius, kam man jie, laiko graužikai, reikalingi. Bet ir be šito ne mano Ag. sako, kad aš keista, nes man nereikia "kad į mane žiūrėtų". Ar tai būtų vestuvės ar sutiktuvės. Drauge kaip niekad laiminga, supratus, kad nenoriu būti pažįstama visuomenei, ieškoti garbės ir pripažinimų. Tik tyliai gyventi, nes TYLA man yra meilė ir švelnumas, TYLA yra švelnūs prisiminimai ir laimės akimirkos. Procesas ir darbas - malonumas. Rūpestis mylimais žmonėmis - palaima. Ko daugiau reikia žmogui? Nebent gėlių, knygų ir žvakių. Na ir dar visokių nesąmonių ir prataškyti algą su Ag. pro knygynus. :) Matyt, materialėju. Kaip mieliausias pasakytų "Pati kaip materija". Iš tiesų, tu esi mano vaikščiojanti logika. Kitaip kavoje atsirastų ne tik druskos ar manų kruopų, bet ir makaronų.
Turbūt žmonėms kyla klausimas, ar aš visada tokia melancholiška. Taip, aš tokia jau gimiau. Šeimoje, kurios pirmas narys mena 1924-uosius, o paskutinysis - 2006-uosius, sutilpo tiek daug skirtingų charakterių, kad aš nežinau jokios kitos šeimos, kuri mąstytų tiek skirtingai ir vis tiek būtų kartu.
pastaba: netampyk rytais liūto už ūsų ir nesistebėk keistomis žinutėmis kaip "pasveikink tėtį su motinos diena" :)
