manęs nėra

,,Taip taip, mes tave palaikom...". Ir manote, aš nemoku skaityti poteksčių? Gera yra turėti supratingą šeimą, bet ir jų supratingumas vieną dieną baigiasi, jei buvo tikresnis nei tas per telefono ragelį. Kaip čia gali būti, kad mergina, kuri po 5 darbo pokalbių gyvenime gavo 4 darbus, gali nebegauti darbų.
Taip taip, čia kalba mano pakelta kartelė, savęs pervertinimas, reikia eiti staliukų valyti, o ne organizuoti, planuoti... Administruoti - dar baisiau. Tu sugebi su žmonėmis kalbėti?

Skundžiuosi A. kaip dažnai koją pakiša provincialumo baimė. Kaip aš čia tokia provincialė siūlysiuos. Neįmanoma, negalima. Ir darbo pokalbiuose suveikia. Nepasakau visko, ką galėčiau pasakyti: man neatrodo, kad aš esu pakankamai imli, atsakinga, profesionali... Reikia, kad tiksliau paklaustų. Labiausiai žudo dalis "papasakot apie save", nes mane geriausiai mato kiti. Aš. Čia. Esu. Noriu pas Jus dirbti. Jūs net neįsivaizduojat, kaip labai aš noriu ir žinau, kad tinku. Bet ne, šito aš nepasakysiu. Pasakysiu "moku tai ir anai, dar teko dirbti su ana va tuo", "mėgstu tai ir tai".  O tada jau patys spręskit. Aišku, atrodys, kad aš nemotyvuota... Na taip.

 Britų ekspresija mane gąsdina: kam po velniais šaukti traukinių stoty apsivilkus tigrines pėdkelnes ir namie pamiršus sijoną su ataugusiais raudonų plaukų galais kokia aš "faina" ir kaip "varau tūsintis". Jei tokių ekspresijų prisimokę žmonės ir darbo pokalbiuose rėkia "I know that I can do this job better than anyone else" tada man aiškėja, kad aš nublankstu ne tik savo "nerdiška" išvaizda. Žinau, kad arba aš priprasiu arba emigruosiu dar kartą. Kur nors į Tasmaniją. Sedėsim su koala, gersim kokosų pieną, paganysim kokią avių bandą, taip užsidirbsim laužo malkom ir grosim lūpine armonikėle (išmoksiu) kol sutems. Paskui ateis vilkai, nes pasakos turi turėti kažkokią tai kulminaciją...

 Parašau eilutę "cover letter" ir mintyse pasakau penkias eilutes kritikos tai vienai vargšiukei našlaičiukei eilučiukei. Įsijungiu "youtube" ir klausaus pagonių muzikos, spoksau pro langą. Manęs nėra.

Atsimenu, kaip sunku buvo mokytis literatūros kritikos pagrindų. Smetoniška mano auklėjimo dvasia diktuodavo iš vidaus - gerbk kito žmogaus darbą, nekritikuok, jei negali geriau pats parašyti. O geras kritikas juk turi būti akiplėša!

Kritikas:
Empatijos lygis * žemas
Savęs vertinimas * didesnis nei vidutinis, geriausia jei aukštas
Apsiskaitymas * jam ribų nėra, kuo daugiau tuo geriau
Drąsa * turi lietis per kraštus, nes gali gauti tokių "oi" komentarų tankiuose interneto debesyse, kad susiriesi (pradedant lenkiška pavarde, baigiant, kad Tave kažkas kažkur alubary matė)
Požiūris į visuomenę * aš už jus ne prastesnis (matot, negaliu net parašyti "aš neatrastas talentas, negludintas deimantas, Jūs, velniai, tai dar suprasit")
Turi turėti draugų toje pat srityje * nes kitaip kas komentaruose pagirs, kas padės pralįst į kitus leidinius
Arba priklausyti kokiai nors "chebrai"* "chebros" yra gerai, nes jos kartu geria, rūko, blevyzgoja, paskui vienas kitą už akių "apvaro" dėl jų kūrybos (?) to ir ano, bet paskui vis tiek aiškiai gerai kirčiuotais skiemenim ir taisyklinga tartim išrėžia "mes naujoji bohema" ir eina toliau gerti "Varniukų" alaus. Paskui vienas apie kitą rašo, kadangi save patys labai myli, tai parašo gerai, kritiškai, paskui daužos nosis arba iki gyvenimo galo (atsiprašau, naujo vakaro alubary) nesišneka.

Numanau, kad aš galiu būti kritikė tų dalykų, kurie iš esmės netinka mano Smetoniškai protėvių dvasiai. Kurie, tiksliau, neįtelpa į amžinųjų vertybinių nuostatų (kuriuos bala žin kas sukūrė) normas.
Paskui pati pagalvoju, kad į tas normas neįtelpu ir pati "į bažnyčią einu kalbėtis", "gyvenu kažkaip su kažkuo anokį ten kažkokį palaidą gyvenimą", "dirbau pardavimų versle t.y. pardaviau gal ne pačius geriausius produktus žmonės su kvestionuotinu padorumu", paskui "emigravau" (degsiu pragaro liepsnose už tai, kad palikau Tėvynę) ir dar rašau kažkokį neaiškų "blogiūkštį", kurio vien pavadinime jau yra epitetas "blogas". Tai kaip gi aš galiu ką nors teisti?

Bet jau moterų grožio standartai Lietuvoje tai atleiskit: kai soliariumai, priauginti visokie ten galai ir plastmasės gabalai ant kojų reiškia grožį... Aš vis dėlto rinkčiausi brites, kuriom virš 60 ir jos atrodo kaip pagarbios, stilingos močiutės ir nepiešia antakių be reikalo. Jos vaikšto po parkus susikibusios už rankų, nebijo senti ir gali apdovanoti tokia supratinga šypsena, kad ta britė su tigrinėm arkokiomten pėdkelnėm tuojau pat užsidės sijoną. Štai ką reiškia monarchija. Pavyzdį.









Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ilgas tekstas apie kažką

Summa Summarum 2022-iesiems

Laiškai genijui arba kažkas ne taip