Pirmo (š)aukšto istorijos
Sekma diena - tinklaraščio rašymui. Kol mažasis tinklinukas likęs Lietuvoje, o didysis juodasis eilinį kartą išnaudojamas kompiuterinėms žudynėms, tenka naudotis labai gražiu ir labai nepatogiu "obuoliu".
Savaitės apžvalga bus labai trumpa. Nuo mokslų, mokslų, mokslų iš puikių HR vadovėlių (turiu supratingiausią pasauly vaikiną) iki vakarykščio pasivaikščiojimo po miestelį, kai atradom kelis naujus kelius/dalykus.
Pradėkime nuo to, kad "Costa" prekiauja "Chai Latte". Labai magėjo paragauti, todėl vakar prisėdom pagrindiniame miestelio parke ir, manėm, pasimėgausim. Vietoj gimė recepto idėja: nusiperki pusę kilogramo imbierinių sausainėlių (galima ir užsilikusius nuo Kalėdų išsitraukti), užsipili pora litrų karšto vandens ir vuolia - štai Tau gėrimas. Tiesa, įspėju užsisvajojusius kavos tirščių valgytojus - apačioje rasite sausainio liekanų. Nors ne kavos tirščiai, bet vis. Tuo pačiu valgėm ir tinginio, paslėpto po Belgiško pyrago etikete. Pats tikriausias "tinginys", tik labai protingai padarytas t.y. pastatytas ant šokoladinio pamato. Dėl šios gudrybės tinginys nebyra, o ir šokolado pasiragauti galima.
Nuo maisto šoku prie vaizdo. Fishpool gatvė - viena seniausių St. Albans - stebina autentika. Siaura gatvelė su mažom durelėm. Žodžiu, britiškas, gražus vaizdelis. Gailiuosi, kad nenufotografau. Kitą sykį. Tuo pačiu pasiganiau po kapinaites šalia Katedros ir supratau, kad parako feministėms visada užteks. Kai net ant antkapių rašoma " Mrs. Jane Lane, wife of Mr. Rochester Lane" arba "Daughter of above", o ten "above" tėvulis, arba "Daughter of Mr. Rochester Lane". Et, tas XIX amžius, gyvenimas be skyrybų ir po vyrų padu. Ir vis tiek šis laikas man toks gražus ir romantiškas. Ir labai angliškas, turbūt dėl visų tų romantinių filmų, susuktų Londono priemiesčiuose ir žaliuose Karalienės laukuose.
Pirmo aukšto istorijos. Lietuvoje dvejus metus neturėjome kaimynų, todėl gyvenimas "share" buvo tarsi išbandymų maratonas. Dabar gi, persikrausčius ir ramiai įsikūrus, vėl gavome garsiakalbius ir didžiapėdžius kaimynus tiesiai virš mūsų. Ir vaiką (tikiuosi, kad vaiką), kuris groja dūdele ir pianinu už sienos. Stebiu jo progresą. Gražu. Na, o didžiapėdžius kaimynus nuo šiol vadinsiu Mr. and Mrs. Elephants. Nes taip smagiau. Jei rimtai, viliuosi, kad jų pėdos nebeauga ir vieną dieną tie milžinai pas mus neįgrius. Ir dar - jie turi supamą kėdę? Ir aš tokios noriu, tik gaila, kad rūsio nėra ir niekas negirdės to migdančio medžio girgždėjimo.
Tai tiek sakmių kovo 8-osios vakaro proga. Tikiuosi, kad Jūsų vyrai nėra išdidūs šios šventės ignorantai ir gavote jei ne gėlių lavonėlių, tai bent po apkabinimą. Tuo tarp vėjas vakar taip stipriai apkabino mane per liemenį, kad šiandien jaučiuosi kaip tas susuktas makaronas ir tepu save puikiausiais šaldančiais taukais nuo skausmo. (Nes kaip kitaip pavadinsi tą mentolinį prieparatą, kurį vėliau trimis muilais plauni).
Tai tiek. Neturininga savaitė.
Savaitės apžvalga bus labai trumpa. Nuo mokslų, mokslų, mokslų iš puikių HR vadovėlių (turiu supratingiausią pasauly vaikiną) iki vakarykščio pasivaikščiojimo po miestelį, kai atradom kelis naujus kelius/dalykus.
Pradėkime nuo to, kad "Costa" prekiauja "Chai Latte". Labai magėjo paragauti, todėl vakar prisėdom pagrindiniame miestelio parke ir, manėm, pasimėgausim. Vietoj gimė recepto idėja: nusiperki pusę kilogramo imbierinių sausainėlių (galima ir užsilikusius nuo Kalėdų išsitraukti), užsipili pora litrų karšto vandens ir vuolia - štai Tau gėrimas. Tiesa, įspėju užsisvajojusius kavos tirščių valgytojus - apačioje rasite sausainio liekanų. Nors ne kavos tirščiai, bet vis. Tuo pačiu valgėm ir tinginio, paslėpto po Belgiško pyrago etikete. Pats tikriausias "tinginys", tik labai protingai padarytas t.y. pastatytas ant šokoladinio pamato. Dėl šios gudrybės tinginys nebyra, o ir šokolado pasiragauti galima.
Nuo maisto šoku prie vaizdo. Fishpool gatvė - viena seniausių St. Albans - stebina autentika. Siaura gatvelė su mažom durelėm. Žodžiu, britiškas, gražus vaizdelis. Gailiuosi, kad nenufotografau. Kitą sykį. Tuo pačiu pasiganiau po kapinaites šalia Katedros ir supratau, kad parako feministėms visada užteks. Kai net ant antkapių rašoma " Mrs. Jane Lane, wife of Mr. Rochester Lane" arba "Daughter of above", o ten "above" tėvulis, arba "Daughter of Mr. Rochester Lane". Et, tas XIX amžius, gyvenimas be skyrybų ir po vyrų padu. Ir vis tiek šis laikas man toks gražus ir romantiškas. Ir labai angliškas, turbūt dėl visų tų romantinių filmų, susuktų Londono priemiesčiuose ir žaliuose Karalienės laukuose.
Pirmo aukšto istorijos. Lietuvoje dvejus metus neturėjome kaimynų, todėl gyvenimas "share" buvo tarsi išbandymų maratonas. Dabar gi, persikrausčius ir ramiai įsikūrus, vėl gavome garsiakalbius ir didžiapėdžius kaimynus tiesiai virš mūsų. Ir vaiką (tikiuosi, kad vaiką), kuris groja dūdele ir pianinu už sienos. Stebiu jo progresą. Gražu. Na, o didžiapėdžius kaimynus nuo šiol vadinsiu Mr. and Mrs. Elephants. Nes taip smagiau. Jei rimtai, viliuosi, kad jų pėdos nebeauga ir vieną dieną tie milžinai pas mus neįgrius. Ir dar - jie turi supamą kėdę? Ir aš tokios noriu, tik gaila, kad rūsio nėra ir niekas negirdės to migdančio medžio girgždėjimo.
Tai tiek sakmių kovo 8-osios vakaro proga. Tikiuosi, kad Jūsų vyrai nėra išdidūs šios šventės ignorantai ir gavote jei ne gėlių lavonėlių, tai bent po apkabinimą. Tuo tarp vėjas vakar taip stipriai apkabino mane per liemenį, kad šiandien jaučiuosi kaip tas susuktas makaronas ir tepu save puikiausiais šaldančiais taukais nuo skausmo. (Nes kaip kitaip pavadinsi tą mentolinį prieparatą, kurį vėliau trimis muilais plauni).
Tai tiek. Neturininga savaitė.
