kaip išmaitinti Afrikos gentį
Gal šimtas pirmąjį kartą užblokavau savo el. bankininkystę ir dabar nežinau, kokie finansų likučiai ir kokius honorarus gaunu (jei iš viso gaunu). Einam su Z. "high street" ir ji nepamiršta pašiepti mano šio baisaus būdo bruožo, jei taip galima pavadinti. Aš pakeičiu slaptažodžius ir juos pamirštu. Nedažnai, bet būna būna...
Šeštadienį buvau pirmame darbo pokalbio etape ir mane pakvietė į antrą etapą. Kuris buvo vakar... Nieko rimto, savaitgalinis darbas prekiaujant svarovskiais dekoruotais batais, kuriuos pardavus gali visą Afrikos gentį išmaitinti. Bet to negana, pardavimų niekada negana, todėl JIE visada ieško "sales hungry" asmenybių ir moka minimumą. Jaučiausi kaip iš "back to the future" stovėdama prekybos salėje su penkiasdešimčia suknelių, krūva batų ir svarovskinių rankinių. Tai niekada nebuvo MANO, mano ir netapo. Tikiuosi, kad manęs nepriims, nes nesu lėlė ir nemoku susikrauti ant veido tonos makiažo. Taip, ten šito reikalaujama. Ir aukštakulnių. Šiandien jaučiuos kaip undinėlė, kuri negali paeiti. Antrasis etapas - padirbėjimas valandą - man priminė, koks tas darbas yra nuobodus. Iki gyvo kaulo. Nei knygos pasiimsi, nei interneto naršyklę atsidarysi. Bet jeigu pakviestų, tektų eiti, nes reikia gi "nuo kažko pradėti".
O tuo tarpu Anglijoje toks pavasaris, kuris užima kvapą. Foto bus vėliau.
