Mintyjimai apie tai, ko nebuvo

  Kartais aš visai pavydžiu bendraamžėms, kurios vos baigusios mokyklą sukūrė šeimas ir dabar augina po mažą pabirutį. Atrodo, kad jų gyvenimas kažkoks gražesnis ir spalvingesnis - yra mažius, todėl reikia ugdyti save, kad jį išauklėtum doru žmogum, negali tinginiauti -  reikia pergyventi dėl visų šeimyniškų ligų ir bėdų, dėl vakarienių ir svečių, dėl išaugtų ir nepriaugtų drabužėlių. Man šis rūpestis kažkoks gražus... Žinoma, daug ką aš savo mintyse dabar idealizuoju, nes juk būna ir daug nelaimingų pabiručių ir mamyčių... Ir vis tiek...
Ką turime mes pasinėrę į savo dažnai giliai teorines studijas Universitetuose ir kolegijose, neretai ir besimokantys ir dirbantys, atitolę nuo šeimų, savo laisvalaikį pramiegantys ar dar blogiau, plačiai paplitusia kalba tariant pratūsinantys? Pasiseka tiems, kurie turėdami šimtą draugų nėra vieniši arba tiems, kurie supranta, kad juos supa bent keli tikri draugai. Jie neleis pridaryti nesąmoningų sprendimų ir šiaip pasiūlys petį, kai imsi lyti. Ir visgi labiausiai gi sekasi tiems, kas turi ir tą vieną svarbiausiąjį petį. Bet ir čia pasisekimo neužtenka, reikia ir meilės ir kantrybės ir dar daugelio dalykų, kurie priklauso nuo tavęs paties. Ir vis tiek, kai du žmones jungia tas pabirutis, turėtų būti kitaip...
   Esu iš tų žmonių, kuriems pasisekė, tačiau nors ir pagalvoju apie jaunas žavias mamas, bet man visai negaila, kad tokia nesu. O gal ir nesugebėčiau būti tokia, kokią save galiu įsivaizduoti? Mano pasirinktas kelias iš kai kurių kampų pažvelgus galbūt ir sunkesnis, tačiau nemažiau turtingas. Turtingas jau tuo, kad jis unikalus. Kitavertus, unikalus, kaip ir Tavo, kaip ir kiekvieno, kas mokosi būti savim.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ilgas tekstas apie kažką

Summa Summarum 2022-iesiems

Laiškai genijui arba kažkas ne taip