Minus belenkiek arba tikros Grabnyčios

  Šiandien aš gaminau pietus ir kol kas dar niekas nemirė. Vadinasi, visai pavyko :) Ir vis tiek - turėtų juk virtuvėje būti kažkokia niša (be sumuštinių) kur man gerai sektųsi :D na, gyvenimas, tikiuos, ilgas...
Iš tiesų tai šiandien yra vasario antra ir baisiai šalta, nors, pasak balsas.lt, ne rekordiškai šalta,  tačiau mokinukai jau nekiša nosies iš namų. Na, o kai kurie į darbą eina ir grįžinėdami, pavyzdžiui, pusę dešimtos vakaro, meldžiasi, kad jiems nenukristų nosis, nesusidaužytų vienas į kitą smarkiai kalenami dantys ir prie veido neprišaltų metaliniai akinių rėmeliai. Nekalbu jau apie tai, kad matomumas itin prastas ir jei jau šaltis nusprendė piešti akinių langus tai tegu bent gražiais raštais. Nepaisant to, kad šiandien pabudau kažką burbėdama (tikrai ne naujiena, aš tai praktikuoju dažnai) diena nuostabi - skaudžiai giedra ir saulėta taip, kad sniego baltumas ir spindesio grožis, rodos, neišmatuojami.
Ir šiandien  Grabnyčios arba kitaip Perkūno diena. Jei būčiau namuose, kurių baisiausiai esu išsiilgus, šiandien gal važiuotume į vakarines mišias ir šiaip namuose sklandytų ta šventos dienos dvasia. Kadangi niekad apie šitai nepasakojau, tai šventos dienos dvasia mano gimtuosiuose turi savitą kvapą, energiją ir nuotaiką, savitą  šnabždesį ir tyros tylos poilsio valandas, kai snūduriuoji girdėdamas laikrodžių tiksėjimą. Žodžiu, tai sunkiai yra nusakoma, nes veikiau įaugę į kraują ir prisiminimus, negu į žodį.
  Minint Perkūno dieną akyse iškilo toks brangus prisiminimas, kai su savo senole (1924:)) diskutavome apie tai, kad aš, mano pačios manymu, esu daugiau stabmeldė, negu krikščionė, nes gamtą  ir žmones myliu labiau nei dievą, o bendravimas su savimi ir kitais man atstoja maldą. Tada jos pagalba supratau, kas yra tikroji krikščionybė, ir kad ji yra visiškai ne tokia, kokią mokiniams dažnai sukuria dogmatiškos ir dažnai davatkiškos tikybos mokytojos. Tuomet buvau gal kokių trylikos ar keturiolikos ir baisiai naivi. Iš tiesų tai ilgai buvau nekaltai naivi, bet šiandien ne apie tai. Ir šiandien senolė jau nebepamena pusės mūsų pokalbių po medžių šeima ties lauko virtuvėlės langais...
    Turiu tokį (ne)gerą pomėgį pamačius kad sutampa pagoniška ir krikščioniška šventė (o taip labai dažnai būna), pasidomėti apie jos reikšmes plačiau. Radau štai tokį puslapėlį - spausti čia. Ir dar štai labai panašų tokį straipsniuką. Vis šis tas... Bent jau tampa aišku, kad Grabnyčių pavadinimas kilo ne iš žodžio grabas. :) Nors gal šiandien kai taip šalta, tai daugelis keiksmuose būtent juos ir pamini...
  Iš tiesų tai šis blogo įrašas turėjo būti skirtas mano susižavėjimu dviem neseniai matytais animaciniais filmais, bet matomai, įžanga truputėlį į šalį. Tačiau tiek jau to, darysime kokteilį... Taigi vakar priešmiegiškasis grožis buvo Majo no takkyûbin. Nebijokit, šito perskaityti ir aš nemoku, bet, kaip ir daugelio kitų Hayao Miyazaki rankos paliestų, filmų, įspūdį paliko labai gerą. :)

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ilgas tekstas apie kažką

Summa Summarum 2022-iesiems

Laiškai genijui arba kažkas ne taip