vardu Be penkiolikos

   Sekmadieniais parduotuvė A. užsidaro aštuntą ir šitai baisutėliausiai jaučiasi - namie jau pusę devynių vakaro, o ne valanda vėliau. Fantastika. Ir vis tiek sekmadieniais nesinori dirbti, o likus pusvalandžiui iki visokių šukavimųsi ir maskavimųsi (oi, špakliavimųsi) pledas tampa kaip niekad šiltu, katinukas pačiu mieliausiu stebimu padaru, o padėdama knygą jaučiuosi kažko neprivalgius... Jau nekalbu, kaip baisiai noris užkutenti Tą ar tiesiog žvirblius skaičiuoti. Tikiu, kad taip būna ne man vienai, o ir pasiguosti galima - pratęsiu viską grįžus. Viską taip pat ir kitaip. O kol kas mano skubėjimas yra pakrikštytas vardu Be penkiolikos.

      Skubėjimas yra kentėjimas. Kentėjimas nuskaidrina. Kažkas panašiai kalbėjo.

       Iki.