,,Iki pačių pašaknų skaudu ir gėda"
Kartais būna taip, kad imi rašyti blogą, paskui nusprendi, kad nebenori to daryti ir netyčia spusteli ,,Įdėti pranešimą" ir tas vienintelis dviprasmiškas sakinys pakimba virtualioje erdvėje. Tai, kad nuspaudei ne tą mygtuką, supranti tik kitą dieną atsivertus blogą ir nustembi - kokie atsitiktinumai! Atsitiktinumai, kurie dar ir refleksijos sulaukė ;) Man malonu. Malonu dėl netikėtumo, malonu dėl refleksijos, malonu, nes toks smagus mini nutikimas skatina plėtoti vakarykštę temą, o tai yra - rašyti čia dar vieną (ne)reikalingą tekstą.
Tataigi. Žmogus taip įpratęs mane matyti skaitančią, kad mano nenoras imti knygą į rankas, buvo įspėtas kaip pakilusi temperatūra. :D O iš tiesų gal temperatūra pakyla kai imi skaityti Dalios Grinkevičiūtės ,,Lietuviai prie Laptevų jūros"....
,,Iki pačių pašaknų skaudu ir gėda" yra pasakęs Justinas Marcinkevičius savo paskutinėje viešoje kalboje. Tada jis kalbėjo apie blogį mūsų demokratinėje valstybėje, apie skurstančius žmones ir diržus susiveržti raginančius politikus. O minėti mano skaitymai... Kitas laikas, kitos aplinkybės, bet vis tiek ,,iki pačių pašaknų" gelia, nes skaitai atsiminimus apie neteisybę, apie badą apie skausmą ir netektį ir pasidaro gėda, kad esi sotus, esi apsirengęs, susirgęs gali būti gydomas ir vis tiek burbi sau po nosim, o blogiau, kitiems palei ausį. Aš nesakau, kad gėda yra skųstis tikrų vargų prispaustam lietuviui - neturinčiam už ką nusipirkti vaistų, neturinčiam galimybių apmokėti sąskaitas ar paprasčiausiai - nusipirkti maisto. Gėda yra tiems, kurie gyvena daug geriau nei minėtieji, ir, dantimis įsikandę savo turtų, apsimeta nematantys kitų skurdo, apgaudinėja save, kad jų problemos yra labai didelės. Iš tiesų, minėtoji gėda didesnė už tavo studento, bet ir tu tyli. Tyli, nes pernelyg myli save ir daiktus. O juk mažiausias geras darbas yra kaip dar vienas plyšelis lede, vedantis link upės išsilaisvinimo. Srauni viduje ji turi tapti sraunia ir išorėje - tai tarsi sąlyga įsivaizduojamam tobulumui, harmonijai...
Aš tikiu, kad ne man vienai būna jaunatviškos energijos proveržių, kai atrodo eitum, griautum, iš naujo statytum. Bet pradedi ir baigi šiuos darbus tik savo paties gyvenimo vagoje. Ir dar gerai, kad tie darbai iš viso kažkokį buvimo pėdsaką palieka. Kartais mėginu save įtikinti, kad socializmas nėra gerai, bet ir demokratija, pastatyta ant nevykusių pastatų, neką geresnė. Ir skirtis tarp Marcinkevičiaus kalbos ir Grinkevičiūtės teksto tokia didelė ir kartu taip kviečianti mąstyti. Mąstyti, kad niekada nesudėsi visų taškų ant ,,i", kad nėra tik balta ir juoda, kad kol tu eini savo gyvenimo vingiuota linija, tauta eina savąja. Tik štai įdomu - tu TURI galimybę skaityti apie tai, kas buvo, žinoti tai, kas yra ir vienaip ar kitaip paveikti tai, kas bus. Tik ar tau negaila savo gyvenimo?
p.s. kai Neris buvo ,,užšąlusi" (nors iš tiesų viduje srauni srauni ir ledas galėjo bet kada lūžti) dažnai matydavau Bepročius prie Baltojo tilto. Jie vaikštinėdavo ledu, šokinėdavo, bėgiodavo, piešdavo ant sniego, stebėdavo aplinkinių reakcijas, žodžiu, rizikuodavo savo gyvybe. Dėl ko? Adrenalino stoka? Štai tokiais momentais man norėdavosi juos pagauti ir uždaryti į kokias perauklėjimo mokyklas, kur, laikantis griežtos drausmės, jie pagaliau šį tą įsikaltų į savo galvelę. O jei kas vaikščiojot Neries ledu, mielieji, ir aš jus pažįstu, geriau neprisipažinkit.
