Rojaus metas ateina gegužę
Lietuviška buvo šiandiena: skaitėm daug Marcinkevičiaus, kalbėjom apie tai, kad sovietų cenzūros lokatoriai vienu metu prastai veikė (ir ačiū Dievui, turime dabar kuom pasidžiaugti) ir dar apie tai, kad Mindaugo laikais lietuviai buvo barbarai ir kad sąmoningumą jiems pripaišome žvelgdami iš šių dienų perspektyvos. Apie tai, kad Lietuva tai žemė, duona, žodis ir svarbiausia žmonės ir apie tai, kaip mes suprantam Marcinkevičių. Ir jo žodžius ir jį patį.
Kalbėjom apie tai, kad mano rašymo stilius keistas, nes lietuvių kalba daugiau veiksmažodinė, o mano rašymuose daiktavardžių ir net būdvardžių daugiau negu veiksmą nusakančių žodžių. Apie tai, kad mano sakinyje žodžius galima sudėlioti visai kita tvarka ir apie tai, kad jie patys vijokliniai. Na, gerai, kad dar vijokliniai, o ne kerpėm apaugę antai. Bet ir čia yra tiesos - su Gramatika sunkiai draugauju, man ji visada buvo tokia melancholiška ir konservatyvi mergaitė, prie kurios niekaip kitaip neprieisi, tik iš tos pusės, iš kurios leista. O man juk be proto svarbios Emocija ir Akimirka, leisdama laiką su jomis dažnai pamirštu, kad iš viso yra taisyklių.
Kažkodėl norisi pasiteisinti - užaugau juk Pasvalio krašte. Bet kas iš to, kad tarmė kitokia, kalba tai ta pati. Tad šįvakar lieku su Apmąstymais - galvosim iš kur visa tai ateina ir kur mane veda.
Lietuviška buvo šiandiena - giedrą keitė lietūs, o lietus giedrą ir šalta buvo eiti lietuje Baltuoju tiltu, bet jis buvo toks \tuščias tuščias, o Neries pakrantės gaivios gaivios - eini taip ir nori tik... eiti.
Priminimas ateičiai: reikia pakelti nuo grindinio kiekvieną pamestą jaunutį tulpės žiedą, nes tiek jame žydėjimo, kad ilgai atsidžiaugt negalėsi. O jeigu taip į sodus pažvelgus - rojaus metas yra šis mėnuo. Laikas, kai gali įkvėpti rojaus, pasimerkti rojaus, atsižiūrėti rojaus.
Tik paklausykite - įkrito į ausį. Antra diena.
Kalbėjom apie tai, kad mano rašymo stilius keistas, nes lietuvių kalba daugiau veiksmažodinė, o mano rašymuose daiktavardžių ir net būdvardžių daugiau negu veiksmą nusakančių žodžių. Apie tai, kad mano sakinyje žodžius galima sudėlioti visai kita tvarka ir apie tai, kad jie patys vijokliniai. Na, gerai, kad dar vijokliniai, o ne kerpėm apaugę antai. Bet ir čia yra tiesos - su Gramatika sunkiai draugauju, man ji visada buvo tokia melancholiška ir konservatyvi mergaitė, prie kurios niekaip kitaip neprieisi, tik iš tos pusės, iš kurios leista. O man juk be proto svarbios Emocija ir Akimirka, leisdama laiką su jomis dažnai pamirštu, kad iš viso yra taisyklių.
Kažkodėl norisi pasiteisinti - užaugau juk Pasvalio krašte. Bet kas iš to, kad tarmė kitokia, kalba tai ta pati. Tad šįvakar lieku su Apmąstymais - galvosim iš kur visa tai ateina ir kur mane veda.
Lietuviška buvo šiandiena - giedrą keitė lietūs, o lietus giedrą ir šalta buvo eiti lietuje Baltuoju tiltu, bet jis buvo toks \tuščias tuščias, o Neries pakrantės gaivios gaivios - eini taip ir nori tik... eiti.
Priminimas ateičiai: reikia pakelti nuo grindinio kiekvieną pamestą jaunutį tulpės žiedą, nes tiek jame žydėjimo, kad ilgai atsidžiaugt negalėsi. O jeigu taip į sodus pažvelgus - rojaus metas yra šis mėnuo. Laikas, kai gali įkvėpti rojaus, pasimerkti rojaus, atsižiūrėti rojaus.
Tik paklausykite - įkrito į ausį. Antra diena.
