Postpostmodernizmo miškai
Vienuolių nurašinėtojų postpostmodernizme atsiranda tada, kai filologės gauną užduotį sukonspektuoti didelę didelę knygą, kurioje rašoma apie linksnius ir prielinksnius. Tada padeda draugės filologės iš realizmo amžiaus, tardamos maždaug tokius žodžius: ,,mieloji kolege, kokią nesąmonę čia darai". Staiga atsiveria akys ir pamatai, kad šiais laikais gerbti autoriaus žodžio gausą visai nėra reikalo. Kaip ir gadinti popierių.
Miškai auga lėtai ir tai žinodama aš su mielu noru konspektuočiau tarškindama savo tinklinuko klaviatūrą, tačiau dėstytojai rūpi ne miškai, o konspektai, rymantys informacijos vandenyno dugne - internete. Nenardinčiau ten savo konspektų, bet negaliu pasakyti šito už kolegas. Todėl šiandien išsirinkau dailų sąsiuvinį (visada turėjau silpnybę sąsiuvinių viršeliams) ir pradėjau raityti dailyraščiu. Pridėdama vieną kitą piešinėlį.
Toks jau ketvirtakursių literatų gyvenimas. Beveik kiekvieną semestrą į žemę iš poezijos planetų gražina koks nors kalbinis dalykas. Džiugu tiems, kas mano neteisingai pasirinkę literatūros šaką. Metas susiimti tokiems, kurie neturi savyje aiškios kalbininko gyslelės.
Šiandien ruduo nusišypsojo ir palepino 23 laipsnių šiluma. O mes sėdėjom garbingo kalbininko auditorijoje ir kalbėjome apie Š. Pero ir kitą užsienio vaikų literatūrą. Širdis pasidžiaugė, kad po ilgų paieškų buvo nutūpta būtent čia. Vaikystėje skaičiau nedaug vaikų literatūros. Labai jau greitai bėgau į menkai tepažintą suaugusiųjų pasaulį. Taigi, šis dalykas tarsi kompensacija. Įdomi ir daug ko išmokanti. Ypač tada, kai jau ir pats gali auginti. Žmogų.
