Rudens vakarui prisijaukinti
Ar tik man atrodo, kad šiais metais ruduo ateidamas labai skubėjo? Prabėgo dar tik septynios rugsėjo dienos, o jau lapų kritimas didžiausias. Ir lietus merkia kelis kartus per dieną. Kutena savo šaltais pirštais blakstienas taip, kad norisi užsimerkti. Kai nelyja, dar gali pasimėgauti priblėsusia buvusios vasaros saule, bet spinduliai jau prigesę tiek, kad kaitros nė kvapo. Tik oras likęs toks neapsakomai vaiskus. Ir grindinys atvėsęs - palietus delnais, į kūną skverbiasi šaltis.
Atrodo, kad į Universitetą grįžau vakar, o jau pradėjo savaitė. Vienas dėstytojų sako, kad atsipalaiduotume - kitas liepia susikaupti ir kibti į darbus. Nors neramu, bet veide atsiranda šypsena. Literatūros katedros dėstytojai turi neblogą humoro jausmą. Gal šis ateina ir su amžium... Kas žino.
Penktadienio vakarui susirenkame trumpiems Fernando Pessoa poezijos skaitymams. Jis harmonizuoja visą dieną. Skaitai, stebies ir supranti šimtąjį kartą, kad genialumas tikrai slypi paprastume. Kaip ir nuoširdumas. Šis poetas į gyvenimą žvelgia taip, tarsi jau jo negyventų. Lyg būtų dingęs nuo žemės paviršiaus ir atsidūręs ten, kur išmintis ateina savaime. Paprastais garsais, kasdieniais žodžiais, daiktais ir įvykiais. Kiek nusivilti gali nebent tie, kurie nemėgsta modernistų. Pessoa kitokiu žvilgsniu žvelgia ne tik į aplinką, bet ir į save. Tai geriausiai liudija jo paties kūryba:
Rhymes mean nothing for me. Only rarely
Are two trees identical, standing side by side.
My thinking and writing are like flowers having color
But the way I express myself is less perfect
Because I lack the divine simplicity
Of being only what i appear to be.
Ir galbūt ne poezija turi prasmę, o prasmė naudojasi poezija, įsiliedama į pauzes, skiemenis, žodžius. O mes galime mėginti tą prasmę prisijaukinti. Ne kaip šunytį, paliktą audroje, o kaip galingą ir nepriklausomą žvėrį. Kad prisijaukintum, tenka prisileisti. Labai puikus sumanymas - skaitymams parinkti foną. Mano fonas ne toks pat. Nes jis veikiausiai skirtas vakarui prisijaukinti.
