Liga ne iliuzija arba apie Iliuzionistą

Negerai yra sirgti ir mėginti daug skaityt vienu metu. Tada parausta akys ir bijai, kad kitą rytą būsi pavirtus triušiu kaip kad Gregoras Zamza pavirto vabalu. Vakarais, kai gauni sultyčių, atrodo kiek geriau, bet vis tiek dar nei į teatrą, nei pas draugus, nei į parduotuvę. Jautiesi lyg būtum koks Meko žmogus prie lyjančio lango... Lieka skaičiuoti pusvalandžius iki įkurtos krosnies stebuklo. Tada butas įšils ir bus galima jaukiai susirangius klausyti lietaus ir džiazo, kolei užmigsi. Negerai yra sirgti. Ypač rudeniui įsibėgėjant.

Tačiau aš galiu rekomenduoti dar vieną animacinį filmą ir tai žinant man šiek tiek lengviau. Jūsų dėmesiui anksčiau porą kartų matytas, o vakar pradėtas žiūrėti ir nepabaigtas Iliuzionistas (The Illusionist). Tai 2010 metais kino teatruose pasirodžiusi ranka piešta animacinė istorija - atgaiva gražių (bet ne banalių) lyriškų istorijų mėgėjams. 

Nesuklydau manydama, kad filmo lyrizmas visiškai susijęs su siužetu, kuris mums pasakoja modernėjančio pasaulio istoriją, vykstančią prieš daugiau nei 50 metų. Filmo scenarijui taip pat jau 52-dveji - tai prancūzų režisieriaus Jacques Tati darbas.

Jei atidžiai pažiūrėsite ne tik šį, bet ir anksčiau mano rekomenduotą Paryžiaus monstrą, suprasite, kad juos vienyja prancūziškas rafinuotumas, švelnus lyrizmas, jausmų tema. 

Filmas pavadinimas sutampa su pagrindinio personažo užsiėmimu - tai žilstelėjęs, bet vis dar orus Iliuzionistas, kuris dažnai pasijunta nereikalingu, nes visą Angliją baigia užvaldyti naujai atsiradusios roko žvaigždės. Veiksmas vyksta 1950-ųjų Edinburge, kur pasitraukia Paryžiuje darbo pristigęs Iliuzionistas. Po vieno pasirodymo artistas sutinka gerbėją, kuri iš tiesų naiviai tiki, kad senukas turi magiškų galių. Tai susitikimas, kuris visam laikui pakeičia Iliuzionisto gyvenimą. 

Labanakt!