Nuo pasaulio pabaigos iki Šopeno
Mano blogas tikriausiai nujaučia artėjančią pasaulio pabaigą, todėl ilgai tiesiog prašėsi prikeliamas iš numirusių. Pasakiau: ,,Tingiu", bet aš esu jo Viešpatė sutverėja, tad reikia atlikti kažkokią pareigą kūriniui, o gal ir pačiai sau. Tebūnie jis trumpam prikeltas iš numirusių bent spalvomis.
Tiesa, apie pasaulio pabaigą girdėjau kalbant, kad tai taipogi žmogaus kūrinys. Nebetikslis - skirtas sumažinti kvailumo paplitimui pasaulyje. Ar veikia? Nežinau. Nei vienas mano pažįstamas žmogus, nemąsto traukti į olas ir skardžius ir ten sulaukti galo. Galbūt kai kurie ir nueis į bažnyčią, bet tai visiškai natūralus noras apsivalyti, kurį sukelia dvasingumu (ar dažniausiai tikru neklauskit) pripildytos advento savaitės.
Štai kad ir mes. Susirenkame į skaitymus, dėstytoja suruošia baltą staltiesę, advento vainiką, iškepa obuolių pyragą, prisiverdam arbatos ir skaitom poeziją. Manot nuobodu? Kur tau bus, kai F. Pessoa smogia tokia jėga, jog lieki ištižęs lyg aplydytas sūrelis. Tokios valandos formuoja mano gyvenimą taip pat stipriai kaip artimiausi, kaip naujai pažinti miestai, perskaitytos knygos ar sunkios užduotys. Bet iš tiesų labiausiai savastį (kaip gudriai pasakiau) formuoja žmonės. O man pasisekė - visi mano draugai yra nuostabiai skirtingi. Tiesa, ne visi filologai ar linkę į filosofiją (puikumas!).
Būna tomis pačiomis dienomis ir kitokių nuotaikų. Pavyzdžiui:
- Kas dar skaitė šį darbą?
Tyla.
- O jūs viena kitai įdomios?
Tyla.
- O aš Jums įdomus?
Tyla.
Kažkoks sakinys, panašus į: Jūs man irgi nelabai. :)
Taip kartais ir pasišnekame, kai nebesuprantame, kodėl universitetas, kuriame dirba tikrai protingi žmonės, sugalvoja tokių betikslių ir net kvailokų užsiėmimų. Vadinas ,,Dekanate paklausk, tau niekas neatsakys".
Taigi, duodu sau 10 balų už prisivertimą atnaujintį šį beveik betikslį blogą. Tokį be vienos temos, be rankdarbių ar kepinių aprašymų (bet jūsų, merginos, blogus aš su malonumu skaitau), be mados ar muzikos naujienų, be krūvos fotografijų, neorientuotą į konkretų skaitytoją. Skirtą tiems tyčia ar netyčia užklystantiems.
Kadangi jau kelintą valandą vėl klausau Šopeno... Bet šiaip Z. šiandien priminė pirmam kurse taip mylėtą Liudovico Einaudi. Ar man vienai atrodo, kad grodamas jis plasnoja?
Smagiai išsimaudyti sniege!
