Nemigos naktys išeina
Nemigos naktys išeina, tačiau paskui save palieka atidarytas duris. Ne visada jos būna kupinos nerimo, kartais ir labai ramios su visokiais supančių daiktų padėliojimais, pasvarstymais, kam jie reikalingi, kam reikalinga aš ir su (ne)giliais parašinėjimais. Tokios nemigos naktys visada yra laukiamos su puodeliu arbatos mano rankose. O snieguota praėjusi naktis buvo paskutinioji sesijos nerimo naktis. Na, gal ir pirmoji, nes kurį laiką siekiau užsibrėžto tikslo mokytis tik dienomis, o miegoti tik naktimis. Tačiau aš ne aš, jei savo taisyklėms nesumanyčiau išimčių. Juolab, jei dalykas toks kaip XX amžiaus literatūros teorijos, apie kurias reikia mokytis, o ne tikėtis, kad kažkur tavyje glūdi įgimtas metafizinis žinojimas. Ir egzaminas praėjo visai gerai...
Egzaminai, egzaminai... Kiek galvos skausmo per juos, o naudos nelabai yra, nes vis tiek dažniausiai pamiršti, ką susikišai į galvą per keletą parų, o atsimeni tai, apie ką teko klausyti, diskutuoti... Ir šiaip tas visas studentų sustatymas į eilutę. Kaip prie duonos tais laikais, apie kuriuos man vis pasakoja močiutė. Kažkam duonos teks, kažkam ne, ir aš čia nesukčiau galvos, jei tos pačios eilutės nestovėtų ir stojant į magistrantūrą. Tačiau dar pusantrų metelių ir kaip sako viena gera mano patarėja - ,,negadink sau sveikatos dėl to, kas bus, o gal ir nebus". O aš taip kartais mėgstu... Prisisvajoti.
Ir atrodo juk nepraleidau. Nei sniego užklojusio žemę, nei muzikos garsų žadinančių rytais, nei nevaldomo juoko vidury nakties neatsižadėjau... Bet kažko lyg tamsu vienam širdies kamputy. Nujaučiu, kad gal todėl, kad vienas metas dabar keičia kitą. Ir nežinau, ką aš veiksiu, kai jau nebereiks mokytis naujam egzaminui... Gal skaitysiu ir rašysiu SAU. Juk šitaip seniai to nedariau.
Tad šiandien tiek (ne)reikalingo teksto.
p.s. Magija be poezijos, ne magija... Todėl pasiklausykime žiemos.
Labanakt.
