Visa reginti gimė

 Iki praėjusių metų gruodžio 16-tos aš nemėgau Henriko Radausko kūrybos kaip kad dažniausiai nemėgsti to, kas tau nepažinu. Nemėgau, kol nesusitikau su visa reginčia Kornelija: Eilėraštį galite pasiskaityti čia!
Šiąnakt ilgam atidėtą darbą teko užbaigti. Pateiksiu jį įvertinti dėstytojai ir, kad jau pradėjau šia tema gruodžio 14, tai ir Jums atiduosiu duoklę. Filologai - žiūrėkite kritiškai, kaip jums ir priklauso, kitų sričių specialistai - galbūt Jums tai bus tiesiog įdomu.

Raganos mitas Henriko Radausko eilėraštyje ,,Kornelija"

  Vienu iš pagrindinių poetu modernistu vadinamo Henriko Radausko kūrybos bruožų galima pavadinti nepaprastą jo pomėgį transformuoti tikrovę, ją perkeisti taip, kad atpažintume mus supančios aplinkos detales, tačiau atsidurtume kiek kitokiame – fantastiškame, pasakiškame eilėraščio pasaulyje, kuris dažnai yra kupinas pasakų ir mitologinių veikėjų. Vienas iš tokių kūrinių, yra eilėraštis ,,Kornelija“, 1950 m. pasirodęs rinkinyje ,,Strėlė danguje“.
Kalbant apie eilėraštyje funkcionuojantį mitą, reiktų paminėti, kad ,,Kornelija“ tai siužetiškas kūrinys, kurio vyksmas atskleidžiamas per mitologinį personažą – raganą. Skirtingai nei kituose Henriko Radausko eilėraščiuose, ragana Kornelija čia yra ne vienas iš keleto minimų mitinių personažų, o vienintelė, per kurią ir yra išpildoma eilėraščio prasmė. Kornelijos būsenos, išvaizda, jos aplinka ir veiksmai iš tiesų yra pateikiami be galo nuosekliai, tačiau drauge pasiekiama ir gili, sukrečianti emocija, atskleidžiamas vitališkas gamtos grožis, išlaikoma įtampa.
Kodėl jaunutė ragana pavadinama Kornelijos vardu, galima pamąstyti remiantis žodžių etimologinėmis prasmėmis. ,,Ragana“ etimologiškai gali būti traktuojama ,,raguota būtybė“, o tai drauge ir leidžia galvoti apie raganos giminingumą raguotam velniui. Kornelijos vardo kilmė taip pat aiškinama lotynišku žodžiu ,,ragas“ ir taip, atsiranda tikimybė, kad ragana pavadinta Kornelijos vardu neatsitiktinai. Šie etimologiniai ryšiai tarsi paryškina pačios Kornelijos egzistavimą eilėraštyje – raganiška, demoniška ji tampa jau vardu, o tai padeda sukurti vientisą ir nedalomą Kornelijos kaip raganos, mitologinės būtybės įspūdį.
Būtent įspūdžio kūrimui, parodymui, kas tokia ir kokia yra Kornelija skiriama ir visa pirmoji strofa.
Čia kuriamas gyvas, ryškus jaunos patrauklios raganos portretas. Kornelijos plaukai ypatingi – raudoni kaip lapės, vadinasi ryškūs, išsiskiriantys, reti. Drauge tai galime suprasti ir kaip nuorodą į vieną iš pačios Kornelijos savybių – lapė dažniausiai simbolizuoja moterišką gudrumą ir suktumą, drauge tai dažna pasakų pasaulio, alegorijų veikėja, kuri dažniausiai savo suktumu siekia kam nors pakenkti. Iš tautosakos lobynų mus pasiekiantis raganos personažas taip pat dažniausiai minimas kaip bloga darantis. Kitas Kornelijos išvaizdos akcentas yra žalia žvaigždė plaukuose. Žalia – gamtiškumo, gaivalingumo ir drauge chtoniškų, paslaptingų iš gamtos kilusių būtybių spalva, dažnai sutinkama ir vaizduojant mitologines būtybes, pavyzdžiui velnias tautosakoje minimas kaip ponaitis, vilkintis žaliu rūbu.
Prasmingi yra Kornelijos vardo pakartojimą lydintys būdvardžiai ,,bjauri“, ,,žiauri“, ,,graži“, žiūrinti, ,,kaip bangos užkloja žvejus ir valtis“. Jais parodoma, kad ši būtybė yra daugialypė, kupina persikeitimų, todėl nenuspėjama ir be galo galinga. Raganos galybę dar labiau padidina jai priešpastatoma personifikuota, veidą įgavusi jūra. Įvyksta perskėlimas, deformacija, kai vanduo užuodžia kraują jūros, kuri sudaryta iš jo paties. Pati jūra yra ,,drebanti“, bijanti raganos kaip be galo stiprios, nežemiškos valdovės, kuri ,,joja ant žaibo“ ir plaukuose įsisegusi ,,mirgančią žvaigždę“. Iš tiesų, čia atpažįstame mitologinei raganai priskiriamas užduotis tvarkyti ne tik gyvosios žemės (jos gali sukelti audrą ir žaibus, perkūniją), bet ir Visatos reiškinius, dangaus šviesulius.
Trečiojoje strofoje Kornelija sutinkama kaip vaikiškai kvatojanti iš pačios sukeltų žmonių nelaimių. Žmonės jai, kaip ir mitologinei raganai tik žaisliukai, ji neturi užuojautos jausmo, yra žiauri ir nežino žmonių sielvarto, kuris toks didelis, kad nuskriaustieji ,,šaukia ir kaukia garsiau už vėtrą“. Mitologinė ragana gali atimti iš žmonių sėkmę, pakeisti deivės Laimos skirtą likimą, tačiau drauge jos ir primena, kad blogio negali išvengti niekas, kad turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp jo ir gėrio, nes žmonės yra laikini, mirtingi.
Negailestinga, ,,bjauri“ ir ,,žiauri“ Henriko Radausko Kornelija neatsiejama nuo žemiškojo, išorinio grožio ir gyvybės. Kultivuojanti gamtos energiją, ji pati yra gaivalingas visa ko pradas, nes savyje nešioja galimybę gimdyti. Gamtiškumo išpildymui ragana pasirenka ,,stipriausiąjį“ (atkreipkime dėmesį – ne gražiausiąjį), nes ir ateisiantis turi būti stiprus ir nepaprastas. Grožis Kornelijos pasirinkimui įtakos nedaro – juk gražus, tai nebūtinai stiprus, kaip tik dėl savo grožio jis gali būti pažeidžiamesnis. Drauge tarsi patvirtinama taisyklė, kad gamtoje nėra vietos silpniems ir trapiems, o išlieka tik patys stipriausieji. Kornelija įkūnija ir moteriškumo galios idėją – nematome viliojimo pastangų – ji paprasčiausiai ,,išsirenka“, tad įvykus moteriškojo ir vyriškojo prado susikirtimui, nugali moteriškasis, nes jis sugeba kerėti. Taigi paskutiniame posme galime atpažinti ir dar vieną mitologinės raganos veiklą – jos žinioje buvo erotinis gyvenimas, kuris pirmykštėse bendruomenėse ne subanalintas, o priskiriamas maginei sferai.
Įdomus kūrinyje yra ir ritualo vaizdinys. Maginius veiksmus primena Kornelijos pliekimas ,,jūrai per veidą“ dėl kurio kaltės sukyla gyvybinės jėgos vandenyje. Autorius čia ne tik parodo raganos galybę, bet ir pasirenka labai stiprų vandens palyginimą su eržilu, kuris emocijai padeda net porą kartų ūgtelėti ir pasiekti aukštą įtampos tašką. Rituališka atrodo Kornelijos atsidavimo erdvė – naktis ir paparčiai primena magiškos Vasaros solsticijos naktį su paparčio ženklu, kai visos gamtos galios, taip pat ir raganiškos, sustiprėja, pasiekia aukštumą. Tai ideali situacija naujos gyvybės atsiradimui.
Aptarus mitologinę kūrinio erdvę ir prasmes, pažvelkime ir į pasakišką jo pasaulį. Matome Kornelijos, nujojančios obelų viršūnėm vaizdinį. Obelis ir ragana – dažnas pasakų derinys, įkūnijantis priešpriešą. Obelis – medis padedantis pasakos veikėjams pabėgti nuo raganos (pasakų situacija, kai obelis pakelia šakas nuo raganos bėgantiems ir muša pačią raganą) arba atskleidžiantis piktus jos kėslus (pamotės raganos sukeista dukrai neleidžia jaunikaičiui paskinti obuolių). Eilėraštyje Kornelija nujoja obelų viršūnėm, tačiau sudužusių obuolių klyksmas byloja apie priešpriešą, tarsi nori išrėkti neteisybę. Pasakiškai atrodo našlių ir našlaičių figūra – eilėraštyje kaip ir pasakose jų skriaudėja taip pat yra ragana. Tačiau dviejų aptartų erdvių – pasakiškosios ir mitologinės – nesupriešinkime, priimkime manymą, kad liaudies pasaka – tai degradavęs mitas. Todėl ir Henriko Radausko sukurta Kornelija yra personažas, kuris turi ir mitologinės ir pasakiškosios raganos bruožų.
Šis Henriko Radausko tikrovės transformavimas, kai eilėraščio vyksmas atskleidžiamas per be galo iracionalų mitologinį personažą, parodo mums autorių gebant gaivališką jėgą užfiksuoti tobula forma. Skaitytojas čia tampa tų pačių gyvybės proveržių vaizdų ir įvykių stebėtoju, galinčiu teisti, interpretuoti ir grožėtis.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ilgas tekstas apie kažką

Summa Summarum 2022-iesiems

Laiškai genijui arba kažkas ne taip