Didvyriai šiandien miega

 Pagaliau atėjo šventė ir į mano kiemą! Taip, įprastai ir gal banalokai prabildama noriu pasakyti, kad aš išgyvenau praėjusią savaitę (nuo pirmadienio iki pirmadienio). Žinoma, sakymas ,,išgyvenau", iš šalies žvelgiant, galbūt atrodo kiek per stiprus. Tiesiog praėjusi savaitė buvo taip sunki, kad tokios gyvenime neprisimenu: retorikos rašomasis, Henriko Radausko analizės baigtinių strichų sustatymas, Antano Vaičiulaičio ,,Tešlinio žmogučio" intensyvus nagrinėjimas, vertimo teorijos egzaminas, XX amžiaus lietuvių literatūros egzaminas. Taip, išvardinsiu, surašysiu, kad kada tinginiaudama paskaityčiau ir susigėsčiau - ,,štai kokia darbštuolė buvau". Tiesa, tomis bemiegėmis naktimis labai padėjo tokio žmogyčio nuolatinis aktyvumas: ,,Kaip tu? Kaip sekas? Mokais? Gal aptariam kokį autorių?". Ir aptariam, atveriam dar neregėtas programos ,,skype" galimybes - pasirodo, ja naudojantis, ir dar kokias diskusijas galima rengti. Iš tiesų, tai bijau pagalvoti, kaip baisiai aš visas tas dienas turėjau atrodyti... Pabąlus, pajuodus, atsijungus, ,,restartinanti" smegenis. Na, ir jei ne toks žmogus, sėdintis prie gretimo stalo, tai tikriausiai būčiau užmiršus ir valgyti. Tik jo dėka kas vakarą tvarkingai gaudavau vakarienę ir nelabai pirštą prie jos kišdavau. Ir arbatos... Daug arbatos (nes kava pasilpusiam organizmui jau per stipri). Žinoma, nemenkai prablaškė ir su studijomis derinamas darbas. Tačiau atėmė ir daug laiko, o tai, noriu ar nenoriu, veikiausiai atsilieps rezultatams....
Na, o kol kas jaučiuosi mieguista didvyre, grįžtančia iš mūšio. Tad šiandien - poilsis, miegas, darbas ir kol kas jokių minčių apie artėjančius kitus egzaminus.