aš nežinau arba neskaniai sentimentalus ,,gal"

 Intensyviai vyksta pasiruošimas XX amžiaus I pusės lietuvių literatūros egzaminui. Vidurdienis su Lazdynų Pelėda ir nejučia prieš akis atsiveria prisiminimai. Kai buvau kokių 17-kos, parašiau tokią tarsi inscenizaciją, remiantis jos kūriniu ,,Motulė paviliojo". Šiandien nesunkiai radau tos pjesiukės recenziją. Ir dar kartą paklausiau savęs ,,Ar jau užaugau pakankamai, kad drąsiai grįžčiau prie dramaturgijos?" Juk, pasak, keleto asmenų, aš galiu. Tačiau nežinau, ar jau ateina tas metas, kai rašai, nejausdamas tave supančios realybės. Tik personažo skausmą. Tik jo veidą, rūbo skiautę, pasisukimą. Tejauti tik teksto tempą  ir atsitraukus vis dar matai išgalvotas dekoracijas... Atsimenu, kažkas sakė, kad mano matymas labai jau sceniškas. Bet aš nežinau, ar tai gerai. Kaip ir faktas, kad filologijos studijos taip pamaitino mano literatūros ar rašymo alkį, kad brūkštelti kelias eilutes savam personažui, nedrįsau iki pat praėjusių metų rudens. Aš nežinau, ar reikalinga buvo tai, ką aš dariau. Kaip nesuvokiu ir to, ar rašinėjimai, reikalingi man, reikalingi ir kitiems. Gal...
 Taigi recenzijos tekstukas (pasirodo, jį galima surasti paprasčiausiai ,,pagūglinus":

,,Tai įdomus Lazdynų Pelėdos apsakymo epizodų inscenizavimas ir šiuolaikinis mūsų tikrovės analogas. Toks kūrybinis sumanymas vertingas jau tuo, kad pristato nustumtą į pašalį lietuvių klasikos kūrinį. Bet autorei rūpėjo daugiau: ji pastebėjo, kad ir mūsų dienomis vyksta dramatiški šeimų gyvenimo sukrėtimai, kad dabar pasikeitus socialinėms sąlygoms atsiranda vis daugiau moralinių problemų. Todėl pjesės veiksmas nuolat perkeliamas iš praeities į dabartį, padalinus sceną į dvi dalis ir keičiant apšvietimą. Ir vienu, ir kitu variantu vaizduojamas nelaimingų vaikų gyvenimas. Bet abiem atvejais kuriamas šviesus motinos paveikslas. Taip išryškinamas didžiųjų vertybių ir būties trapumas.

Lakoniškai, tipiškai charakterizuojami nenusisekusios šeimos personažai: girtaujantis tėvas, jam kompaniją palaikanti bjaurioji pamotė ir du mylintys tikrąją, žuvusią avarijoje motiną vaikai. Autorei geriausiai pasisekė individualizuoti keturiolikmetį Saulių ir trylikametę Grėtę. Nors mergaitė yra jaunesnė už brolį, bet daug jautresnė, įžvalgesnė, artimesnė motinai, stipriau reiškianti emocijas. Saulius-tikras paauglys, linkęs neparodyti jausmų, mėgstąs ironizuoti ne tik tėvą, bet ir seserį. Vaikai įskaudinti netekties, todėl paaugliškai žarsto karčius žodžius tėvui, pamotei, vienas kitam. Tačiau pabaigoje juos matome dar daugiau gyvenimo sulamdytus, besilaikančius vienas kito. Todėl čia ir jų ironija nebetaikoma vienas kitam, net ir ne tėvui, bet krypsta į pamotę, kuri vaikų nekenčia. Taigi veikėjų charakteriai rutuliojasi - parodoma, kad lemtingi išbandymai kankina, bet ir brandina.

Veiksmo intriga užmezgama jau pirmosiomis veikėjų frazėmis, kai vaikai nerimauja dėl iš darbo negrįžtančios motinos. Kiekvienas veiksmas įtampą stiprina: iš pradžių sužinome tik nelaimės prielaidas ir dėl to kylančius vaikų ginčus, vėliau informuojama apie motinos žūtį, o trečiame veiksme suduodamas dar žiauresnis smūgis –tėvas parveda pamotę.

Pjesės pabaigą autorė interpretavo kitaip nei Lazdynų Pelėda: ir girdėdami motinos šauksmą, ilgėdamiesi jos, vaikai turi susitaikyti su tikrove, kad neištiktų dar didesnė blogybė-gyvenimas vaikų globos namuose.

Autorė moka ir tradicinėse situacijose pamatyti individualų skausmą, ir savitas problemas. Laikydamasi visų dramaturgijos principų, geba kurti įdomų, gyvą dialogą. Turtinga ir pjesės kalba: vaikai ne tik švaistosi šiuolaikiniu paauglių žodynu, bet ir buvusią gerąją namų dvasią nusakančiais posakiais, įvairiais palyginimais, pvz.,“bėda ji vaikščiojanti“, „lapas prie užpakalio“, „kaip katė pūkų gniutulą gerklėj“.

Iš poros veikėjo žodžių atsiskleidžia šeimos santykiai ir su kaimynais, ir nerimą vaikams kėlęs gandas apie motinos galimus ryšius su bendradarbiu.

Visa tikslinga, nukreipta į konflikto stiprinimą. Ir vis dėlto toks literatūrinis perkūrimas nėra atradimas. Jaunoji dramaturgė, tikiu, turi dar daug ką pasakyti originaliau.

Daug kūrybinio nerimo ir pavasariško įkvėpimo!"