Pakuojami prisiminimai prabyla

  Keistas tas jausmas, kai namus, kuriuose gyvenai, žada perimti kiti žmonės. Nebelieka nieko kito tik susirinkti visus prisiminimus, susikrauti į dėžes drauge su pakuojamais daiktais ir išsivežti. O kad praeitų dienų vaiduokliai taip paklustų ir nesklandytų sienomis, netūnotų spintose ir kilimų dulkėse...
   Ilgi svarstymai apie išsikraustymus, kai gerai  paieškojus ir radus labai labai patinkantį buto variantą vieną dieną persikraustysime pavirto staigiu reikia išsikraustyti. Kažkoks visai nenorimas tas reikia, o ir lauke gilus minusas... Tačiau jei reikia tai reikia, o ir vietą susiradom greitai... :)
   Ir gerai, įsiteigsiu, kad visi šie vaiduokliai tik mano galvoje, kad anksčiau ar vėliau būtų reikėję vienas sienas pakeisti kitomis ir kad vienintelės tikrai mylimos yra gimtųjų  namų sienos. Įsiteigsiu ir atlaikysiu dar keletą naujai išnuomojamo mūsų senojo buto apžiūrų, kai privalai įsileisti svetimą į savo dar sapnais alsuojantį kambarį...
Taigi - praeitų dienų vaiduokliai tegu gyvena mano minčių saugyklose.

O čia šiek tiek vaiduoklių iš kiekvieno namų.


p.s. O vieną dieną aš gyvensiu senoje saulėtoje sodyboje, kur galėsiu uždaryti langines, kai bus baisu, kur įkurdinsiu daug daug lentynų ir apgyvendinsiu kelis šimtus knygų. Kur apie kojas glaustysis bent trys dideli katinai ir išdykaus pora laimingų ,,pypliukų". Tiesa, dar reikės persodinti sodą, įrengti supynes, prisodinti gėlių, prižiūrėti daržiuką ir dar daug daug ko reikės...
   Et, iš tiesų gražus yra rūpestis...





Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ilgas tekstas apie kažką

Summa Summarum 2022-iesiems

Laiškai genijui arba kažkas ne taip