Poezija yra vaistas nuo nerimo

  Nebe(su)skaičiuoju dienų praleistų su Liūne Sutema. Visos jos greitos ir skaidrios, nes be galo įdomus yra skaitymas. Skaitymas ryte lovoje, skaitymas troleibuse, skaitymas darbovietėj prieš darbus geriant arbatą, skaitymas vakare. Skaitymas, kai naktį negali užmigti... Skaitymas, raminant geliantį kūną. Skaitymas prieš miegą - toks jis buvo vakar, kai ,,užkibau" už šio Liūnės Sutemos eilėraščio ir skaičiau jį tol, kol užmerkiau akis gilesnei ,,vizualizacijai" ir užmigau.
  Nežinau, kodėl šis eilėraštis man toks nepaprastas. Ar tik man atrodo, kad jame yra dalis kiekvieno vaikystės? Tos nepaprastai paprastos.

angelas sargas

Nesaugojo jis manęs -

aš jį sekiojau vaikystėj.

Atsargūs jo žingsniai aplenkdavo pylimą,

už kurio plaukė pavasario liūčių

ir polaidžio vanduo -

nedrąsūs jo žingsniai prabėgdavo sodą,

garuojatį nokstančia šiluma -

bailūs jo žingsniai praeidavo lūšną

senutės, džiovinančios saulėj

pelkių ir miško žoles.

Ir kai raminantys motinos žodžiai

pastatydavo angelą sargą 

vakarais tarp manęs ir tamsos,

aš laukdavau iki jisai užmigs,

kad galėčiau ilgėtis

nebraidyto vandens už pylimo,

neragautų vaisių sode

ir senutės, renkančios žoles

mano nemigai.

Neišsaugojo jis manęs,

tik aš jį savyje išnešiojau,

bailų ir atsargų

angelą sargą, savo vaikystės.

Liūnė Sutema, Poezijos rinktinė, 1992, Vilnius, 61.