Mergina, kuri nemokėjo gaminti

   Papasakosiu Jums vieną istoriją. Ji visiškai nesusijusi nei su manimi, nei su mano tėvais, draugais ar sugyventinais. Tai tik paprasčiausia istorija. Taigi:
   Kartą gyveno mergaitė, kuri nemokėjo gaminti. Kol buvo maža, jai gamindavo močiutė, mama ar sesė, vėliau grįžusi iš mokyklos ji visada rasdavo garuojančius mamos skanėstus, o besisvečiuodama  būdavo svečias-tinginys ir nei kepdavo, nei virdavo. Negamindavo tai dar nereiškia, kad nepadėdavo. Mokėjo ji ir tešlą šiokią tokią užminkyti, ir ,,virtieniuką" suraityti ir sausainių formas padaryti ir kitus darbus, kur buvo galima ką nors prikurti ar sufantazuoti. Niekada nefantazuodavo tik su pipirų ar druskos kiekiais - ne kartą po tokių kūrybinių dirbtuvių šeimai teko ieškoti kitokios vakarienės. Tačiau mergaitė nebuvo tokia beviltiška - kartais jai visai gerai pavykdavo. Na, jei kas nors stovėdavo šalia.
   Jai visada rūpėjo kiti pasauliai, o įžengus į virtuvę - juolab. Juk virtuvė jai ne darbo, o poilsio ir pasvajojimų zona - puodas verda pats, reikia laukti (kaip mama sakydavo ,,po puodu juk nepalįsi, nepašildysi, kad greičiau", o tuo tarpu galima ką nors skaitalioti, svajoti, prisiminti, o taip jau žiūrėk - vos nusisukai, o jau kažkas tam maistui nebegerai. Tačiau laikas bėga (et, banaliai istorijai banalios frazė) - kai ant nosies kabėjo baigiamieji abitūros egzaminai ir visi aplinkui ėmė kalbėti, kad štai mergaitė jau suaugo (o ji to visiškai nejautė) ir tapo mergina, šis tas pasikeitė. Ji pasirinko gana mąstytojišką profesiją, įstojo į Universitetą, išsikraustė iš tėvų namų ir nutarė, kad dabar jau bus laiminga. Žinoma, apie virtuvę ji net negalvojo. Pasiėmė reikalingų rakandų, bet, ką su jais veiks, nelabai ir žinojo. Tačiau, gyvenimas priverčia. Ir štai po kiek laiko mergaitė jau mokėjo gaminti idealius karštus sumuštinius, šaltus  sumuštinius, sumuštinius prie arbatos, sumuštinius prie kavos, sumuštinius pusryčiams, sumuštinius pietums ir sumuštinius vakarienei, sumuštinukus draugams ir sumuštinukus į Universitetą. Ir nesvarbu, kad jie nelabai ten kuo skyrėsi... Bet sumuštiniais gyvas nebūsi, tad ji ir omletukus ir net bulves kartais kepė, na ir dar ten kažką, ką laikė normaliu maistu. O tą normalųjį iš kelių komponentų sudarytą davinį ji gamindavo su draugais ir pas draugus. Ir turėjo visai neblogą savybę - nepakęsti nešvarių indų. Tad juos plovė ir dar kartais ką papjaustydavo, tačiau beveik niekad nesiartindavo prie viryklės. O jai gerai sekėsi - indai jos rankų paliesti krito, bet nedužo, ji apie daužymą tik pagalvodavo, pagrasindavo, tačiau niekad to nedarydavo (kaži, ar taip pat ir nedarys). Ir vieną dieną ta mūsų gan nuobodoka mergina, patikėjo, kad gali sau pietums pasidaryti ne tik omletą, pusgaminius ar koldūnus, bet ir sudėtingesnius... pusgaminius. Tačiau iškepti nemokėjo, o mėgindama kepti ne pati, o tam skirtam įtaise ir sudegino. Galiausiai atsisėdo ir tarė: ,,Salotos yra visas mano gyvenimas". Mat salotas, tas su kiniškais kopūstais, ji mokėjo pasigaminti. Ir net labai skanias. (Čia buvo kulminacija. Apie tolimesnius įvykius istorija nutyli.)
   O dabar  kita istorija. Kartą gyveno berniokas, kuris mokėjo gaminti, iš prigimties žinojo, ko ir kiek dėti ir dar mokėjo improvizuoti. Žodžiu, jam virtuvėje sekėsi...


Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ilgas tekstas apie kažką

Summa Summarum 2022-iesiems

Laiškai genijui arba kažkas ne taip