Mano vardas Vasara
Šiandien vakaras, kokių beveik nebūna - aš ir Hofmano katinas Murkis likom vieni namie. Ir gaudom naktinius drugelius, kad rainasis paskui pasimėgaudamas pačepsėtų.:)
Šalimais - Alvydo Šlepiko romanas ,,Mano vardas Marytė", bet noras skaityti pabėgo į mišką. Sakė, sugrįš rytoj - skaudi, tačiau įtraukianti knyga. Visai kaip kojūgalėj įsitaisęs protingasis katinas - jei ilgai žiūrėsi jam į akis, pasijusi menku. Nereikia žiūrėti katinams į akis. Kaip kad nereikia liūdėti likus vienam namuose - ramybė yra atlygis. Toks pat puikus kaip ir Taurakalnis, kurį gali vadinti savo kiemu. O Taurakalnis man yra nusiraminimas tada, kai labai pasiilgstu gamtos. Aš esu žemės vaikas, besisvečiuojantis mieste, kuris, kad ir koks gražus bebūtų, niekada nebus tiek savas kiek laukai, sodai, paupiai. Atitrūkti nuo miesto kartais man tiesiog būtina...
Ir labai gražios man yra vasaros dienos. Tokios brandžios, gausios, sodrios ir ilgos.
Labanakt!
