Kė pasa ir fejerverkų miestelis
Pirmą kartą mano pavardė kitame ragelio gale sukėlė juoko bangą. Tokią nuoširdžią. Miela moteriškė vos ne (o gal ir) - nuvirto nuo kėdės. Supratau, kad gerai padariau vis dar naudodama savo trumpojo elektroninio pašto adresą, Jį padiktuoti daug lengviau. O kol nepamato užrašyto, dauguma ir vardo neiškraipo. J netampa tuo klaikiuoju Dž. Kas kita su vyruku iš NI, nors ir pakartota du kartus pavardė neteko dviejų paskutinių raidžių. Tokį ir gavau oficialų laišką iš Job Centre. Be dviejų raidžių :) Taip ir prasideda namiokų Dom mėtymo istorija. Gal tikrai vertėtų pasikeisti pavardę į trumpesnę.
O šiaip - viskas gerai. Mano kaimynai keisti iki keistumo pakraštėlių. Dar keistesni jų garsūs pokalbiai ir įžūlūs rytietiški barniai, kuriuos aš suprantu taip:
objektas A: ljfdklfjldkjflkd!
objektas B:ljfkdjffjdk!
A: lkfdk;d?!
B: lkdfjlkdsjfkdj?!
Ir norisi pasakyti: eikite Jūs ksjfkdshfkjdhsfjhdskhfklds abu, nebevynioję čia ilgiausių kalbos makaronų! Dar kartais padainuoja. Visai ne į taktą. Jaunystės dainas.
Aš turbūt niekada nesuprasiu, kodėl penkiasdešimtmečiai vis dar gyvena "share" tipo būstuose... O gal jiems ne po penkiadešimt? Gal viskas dėl jų pomėgio nuolatos kilsteli šildymo temperatūrą taip, kad pokši radiatoriai? Tai paaiškintų jų raukšles. Nes vandens trūkumo čia tikrai nėra.
Zit pritarė mano norui įšokti į jų kambarį rėkiant "kė pasa? kė pasa? Dios mio! Silencio, malditas feas!" Dievaži, skaičiuoju dienas iki išsikraustymo. Kur nors arba iš proto!
Gerai, kad St Albans toks jaukus ir visada šviesus. Nors dar iki galo nepažintas, bet labai mielas. Gera vakarais bastytis gatvėmis, gera dienomis vaikštinėti ilgais ir klaidžiais pėsčiųjų keliukais. Gerai bus čia gyventi. Jau yra. Nors kai kurie papročiai kaip, pavyzdžiui, fejerverkų pokšėjimas kiekvieną mielą dieną (nuo pirmadienio iki sekmadienio imtinai) atrodo keistas.
Vieną vėlyvą vakarą važiavau namo iš Londono. St Albans pasitiko fejerverkais. Nebenustebino. :)
O šiaip - viskas gerai. Mano kaimynai keisti iki keistumo pakraštėlių. Dar keistesni jų garsūs pokalbiai ir įžūlūs rytietiški barniai, kuriuos aš suprantu taip:
objektas A: ljfdklfjldkjflkd!
objektas B:ljfkdjffjdk!
A: lkfdk;d?!
B: lkdfjlkdsjfkdj?!
Ir norisi pasakyti: eikite Jūs ksjfkdshfkjdhsfjhdskhfklds abu, nebevynioję čia ilgiausių kalbos makaronų! Dar kartais padainuoja. Visai ne į taktą. Jaunystės dainas.
Aš turbūt niekada nesuprasiu, kodėl penkiasdešimtmečiai vis dar gyvena "share" tipo būstuose... O gal jiems ne po penkiadešimt? Gal viskas dėl jų pomėgio nuolatos kilsteli šildymo temperatūrą taip, kad pokši radiatoriai? Tai paaiškintų jų raukšles. Nes vandens trūkumo čia tikrai nėra.
Zit pritarė mano norui įšokti į jų kambarį rėkiant "kė pasa? kė pasa? Dios mio! Silencio, malditas feas!" Dievaži, skaičiuoju dienas iki išsikraustymo. Kur nors arba iš proto!
Gerai, kad St Albans toks jaukus ir visada šviesus. Nors dar iki galo nepažintas, bet labai mielas. Gera vakarais bastytis gatvėmis, gera dienomis vaikštinėti ilgais ir klaidžiais pėsčiųjų keliukais. Gerai bus čia gyventi. Jau yra. Nors kai kurie papročiai kaip, pavyzdžiui, fejerverkų pokšėjimas kiekvieną mielą dieną (nuo pirmadienio iki sekmadienio imtinai) atrodo keistas.
Vieną vėlyvą vakarą važiavau namo iš Londono. St Albans pasitiko fejerverkais. Nebenustebino. :)
