Kitas mano mylimas vyras - Filologijos fakultetas
Taip yra. Manot - konkurencija? Klystat, nes aš paprasčiausiai myliu du vyrus. Koks ir kas toks pirmas aš nesirengiu išduoti, o štai apie antrą galėčiau kalbėti nesustodama. Visų pirma, jis niekada neįsižeis, o antra - jis yra viešas reikalas, toks viešas, kad nesu nei pirma nei paskutinė jo mylimoji (aštrus čia šis žodis, nes jis nei vienai ir niekados neprisipažino meilėje, tik visos nujaučia, kad be mūsų jis liktų baisiai vienišas).
Tai, apie ką aš kalbu, yra mielas senučiukas su palygintom raukšlėm.Vilki šviesiu rūbu, tačiau viduje yra pilnutėliausias tamsiausių užkaborių, kuriuose (girdėjau gandus) net vaidenasi. Nuotaikas jis pakeičia du-tris kartus per metus, dažniausiai sausį ir birželį, tačiau kartais ir rudens pabaigoje baisiausiai apsiniaukia ir darosi kažkoks rūstus ir vis tamsesnis. Tiems, kas nebuvo jam paskyrę pasimatymo žiemą, dėrėtų atsiprašyti ir nuolankiai ištaisyti šią klaidą, nes pamačius jį maudantis mėnulio spinduliuose, visą panirusį į krištolines pusnis, galima tiesiog prarasti žadą, taip baisiai išsižioti ir taip giliai prisikvėpuoti šalčio, kad paskui teks kurį laiką su juo nesimatyti, o tik drybsoti lovoje su keleta dešimčių jo paskolintų knygų. Tačiau sudėtingiausia būna vasaromis, kai senučiukas liūdi, o mes, pagautos vasaros karštligių skaitinėjame (ar tik) kurortinius romanus ir iš tolo jį pamatę aplenkiam. Nepasisveikinam ir nepažiūrime, kaip jam sekas. Tuo tarpu rudenį lyg niekur nieko prisistatome ir dar su savimi atvedame šūsnį naujų merginų (išduosiu paslaptį - ir ne tik :D). O tada prasideda puotos, o tada prasideda šventės, kurių pabaigos (ar tikrai) liudininku tampa jaunėlis sūnus Berželis (įdomu, kuri Katedra jam jį pagimdė), kuris pirmasis duoda ženklą Tėvo liūdesiui atsirasti. Tai štai koks mano antras mylimas vyras - lygiai taip pat kaip pirmasis nuvejantis liūdesį ir keliantis tikrai ne mažiau (iš tiesų tai daug daugiau) problemų.
Ech, sentimentalusis mano jausmas ir kažkokia bloga nuojauta apie nepaliaujamai artėjančius metus, kai ir man teks išgyventi išsiskyrimo dramą. O gal ir ne.
Pasigrožėkite -
Tai, apie ką aš kalbu, yra mielas senučiukas su palygintom raukšlėm.Vilki šviesiu rūbu, tačiau viduje yra pilnutėliausias tamsiausių užkaborių, kuriuose (girdėjau gandus) net vaidenasi. Nuotaikas jis pakeičia du-tris kartus per metus, dažniausiai sausį ir birželį, tačiau kartais ir rudens pabaigoje baisiausiai apsiniaukia ir darosi kažkoks rūstus ir vis tamsesnis. Tiems, kas nebuvo jam paskyrę pasimatymo žiemą, dėrėtų atsiprašyti ir nuolankiai ištaisyti šią klaidą, nes pamačius jį maudantis mėnulio spinduliuose, visą panirusį į krištolines pusnis, galima tiesiog prarasti žadą, taip baisiai išsižioti ir taip giliai prisikvėpuoti šalčio, kad paskui teks kurį laiką su juo nesimatyti, o tik drybsoti lovoje su keleta dešimčių jo paskolintų knygų. Tačiau sudėtingiausia būna vasaromis, kai senučiukas liūdi, o mes, pagautos vasaros karštligių skaitinėjame (ar tik) kurortinius romanus ir iš tolo jį pamatę aplenkiam. Nepasisveikinam ir nepažiūrime, kaip jam sekas. Tuo tarpu rudenį lyg niekur nieko prisistatome ir dar su savimi atvedame šūsnį naujų merginų (išduosiu paslaptį - ir ne tik :D). O tada prasideda puotos, o tada prasideda šventės, kurių pabaigos (ar tikrai) liudininku tampa jaunėlis sūnus Berželis (įdomu, kuri Katedra jam jį pagimdė), kuris pirmasis duoda ženklą Tėvo liūdesiui atsirasti. Tai štai koks mano antras mylimas vyras - lygiai taip pat kaip pirmasis nuvejantis liūdesį ir keliantis tikrai ne mažiau (iš tiesų tai daug daugiau) problemų.
Ech, sentimentalusis mano jausmas ir kažkokia bloga nuojauta apie nepaliaujamai artėjančius metus, kai ir man teks išgyventi išsiskyrimo dramą. O gal ir ne.
Pasigrožėkite -
