Kai moterys išteka už karo: War brides
War brides arba karo nuotakos - terminas, vartojamas karo metais (WW1 ir WW2) sudarytoms santuokoms tarp karių ir užsieniečių pavadinti. Vienas didžiausių tokių fenomenų - amerikiečių karių ir vokiečių vedybos Antrojo pasaulinio karo metais. Tai sukėlė didžiulę vokiečių moterų emigraciją į JAV paskui savo vyrus. Ir susirasti šią informaciją mane paskatino knyga. Tiesiog stora stora Helen Bryan knyga "War brides", kuri pasakoja apie penketą karo nuotakų ir kai kurių iš jų susitikimą jau po 2000-ųjų. Tiesa, ne visos veikėjos vokietės, ne visi vyrai amerikiečiai - šioje knygose karo nuotakų terminas kiek išplečiamas, nes karo nuotakomis imamos vadinti moterys, kurios tiesiog susituokė karo metais.
Veiksmas vyksta prieš Antrąjį pasaulinį karo metais ir praėjus pusei amžiaus po jo. Iš pradžių minties eiga atrodo gana sudėtinga, kadangi kiekviename skyriuje pasakojama vis kitos merginos gyvenimo istorija. Alice Osbourne - mažo miestelio Anglijoje Crownmarsh Priors gyventoja, kuri, mirus tėvui vikarui, lieka rūpintis motina. Alice susižada su vaikystės draugu ir pirmąją gyvenimo meile Richard Fairfax. Deja, karininkas Richard lankosi Amerikoje ir iš ten parsiveža žmoną Evangeline Fontaine. Evangeline atvykimas miestelyje sukelia sumaišties, tačiau jauna moteris planuoja pabėgti į Prancūzija, kur galėtų gyventi su savo meilužiu. Evangeline istorija iki jai ištrūkstant į Europą, pasakojama juodaodžių amerikiečių vergovės kontekste. Elsie Pigeon - paauglė iš labai vargingos šeimos, gyvenančios Londone, kuris, karo metais, evakuojamas ir taip Elsie atsiduria Crowmarsh Priors. Tanni Zayman - jaunutė žydė, kuri prieš Geto valymą skubomis ištekinama už tėvų draugų sūnaus ir yra išvežama į Angliją. Čia ji laukia atvykstančios savo šeimos, kuri, kaip tikisi Tanni, yra sveika. Deja, Tanni seserys pasimeta Kindertransport pakeliui į Angliją, o tėvai žūva Aušvice. Dar vienas kontekstas. Frances Falconleigh - pasiutelė Londono debiutantė, kuri, susirinkusi savo gražiuosius paryžietiškus daiktelius atvyksta į Crownmarsh Priors gyventi pas tetą. Frances tėvas tikisi, kad duktė čia aprims, tuo tarpu Frances ima aktyviai dalyvauti veikloje, skirtoje kariams remti ir slapta planuoja būti šnipe.
Knygoje daug tiesioginių nuorodų į karo eigą ir padarinius. Evakuacija, krentančios bombos, pavojaus signalai, vis menkėjantys maisto daviniai ir būrys asmeninių problemų - apie tai kalbama didžiojoje knygos dalyje. Na, o kaip šviesuliai pasirodo draugystės istorija ir kelios atskiros meilės istorijos. Tanni pamilsta savo vyrą ir susilaukia poros vaikų, Elsie išteka už jauno kontrabandininko, Frances paslapčia susituokia su miestelio vikaru, nors jos rankos geidžia nacių pagalbininkas Hugo. Evangeline palieka meilužį ir nutaria rūpintis sužeistu vyru, Alice sutinka karininką ir išvyksta gyventi į JAV.
Štai tokia ir istorija. Gausi kontekstų ir todėl įdomi. Tai išskiria šią knygą iš romanų moterims skilties ir priartina prie istorinio romano. Skaitant ir pikta ir graudu. Dar vienas atradimas - tiksliai sukurti personažų charakteriai. Visi jie gražiai skirtingi ir vienas kitą papildantys, nors jiems prabilus, susipainioti ir labai lengva, nes merginos dažnai mąsto itin panašiai. Tai vadinčiau didžiausiu knygos minusu. Prie minusų dar ir knygos ištęstumas, nes kartais labai lengva ją padėti, nueiti miegoti ir kitą dieną jau persimesti prie naujo skaitinio.
Bene labiausiai intriguojanti knygos pabaiga, kai po 50 metų 4 merginos susitinka Crownmarsh Priors. Vystoma tarsi atskira trumpa novelė, kurioje apžvelgiamas kiekvienos karo nuotakos gyvenimas ir įvykdoma bausmė senam pažįstamam, kuris yra kaltas dėl vienos iš merginų mirties.
Taip taip, senučiukės 70-metės įvykdo bausmę. Kokiu būdu - nepasakosiu, regis, jau pakankamai "prispoilinau". :)
Kai pagalvoju, kad ir mano močiutė, taikant išplėstinį karo nuotakų terminą, taip pat yra toji karo metu susituokusioji, nuvilnija šiurpas. Gerai atsimenu senelių vestuvių nuotrauką - be jokių veliumų ar pakinkytų arklių, stovi abudu palei suolelį prie lango ir santūriai šypsosi. Kartais pagalvoju, kad jų santuoka (abu jau buvo perkopę 30) buvo ne tiek iš meilės, kiek iš racionalaus išskaičiavimo. Bet santuoka nusisekė taip, kad vienas nuo kito dabar jau senučiukai, nesitraukia daugiau nei 50 metų. Per 25-erius savo gyvenimo metus niekada negirdėjau jų pykstantis dėl kažko, dėl ko visada galima sutarti. Atvirai pasakius, aš labai labai bijau, kad jie ir nenumirtų tą pačią dieną... Tai pavyzdinė santuoka, tokia, iš kurios aš noriu mokytis. Kažin, ar todėl, kad karo metu sudaryta? Vadinasi, ten kur yra karas būtinai turi būti ir taika.
