Fotografai irgi turi žmonas: Nick Alexander' "The Photographer's Wife"

Vis dar slepiuosi nuo realybės romanuose. Skaitymo laikas vakarais vis ankstyn ir ankstyn... Ir kuo gi čia baigsis?
Yra toks šiek tiek popsinis, šiek tiek moderniai vertingas romanas "The Photographer's Wife". Jo autorius anglas (Rit. - jis iš Margate) Nikas Alexanderis (Nick Alexander') savo pirmą romaną parašė 2004 metais. Iki šiolei išleido dar 10 romanų, sulaukusių moterų palankumo ir kaip nupasakoja visažinė Vikipedija ,,has traveled widely" ir gyveno ne tik Karalienės šalyje, bet ir USA bei Prancūzijoje. Gimė 1964-tais, todėl apie moteris jau, matyt, kažką išmano.

Iš tiesų, vyriškas žvilgsnis šiam moteriškam romanui suteikia originalumo. Nors mokykloje mums sakydavo "rašydamos, merginos, neapsimeskite vyrais", Nikas, štai, kuo puikiausiai kuria net ne vienos, o visų penkių moterų personažus toje pačioje knygoje. Tiesa, visos jos giminės. Taigi, suprantama, kad tas moteriškumo trūkumas, kurį turi pagrindinė veikėja Barbara keliauja iš kartos į kartą. O gal čia rašytojo trūkumas? Tačiau nejaugi žmogus taip galvosi. Reikia pasidžiaugti tuo, kad šiame romane skirtingai nei daugumoje moterų rašytojų išleistų šiuolaikinių romanų niekas pernelyg nesiseilėja, nežliumbia ir nerašo pastraipų apie dangaus mėlynes ir lietaus šlapumą. Sakau Jums, šis romanas labai proporcingas, toks "išlaikytas" kaip sako mano mama apie mano aukštakulnių ir juodo palto stilių. Ir drauge pakankamai emocionalus idant namų šeimininkės gautų paverkti.

Knygos laikas skilęs į du. Pasakojimas prasideda pagrindinės veikėjos Barbaros vaikystėje Antrojo pasaulinio karo metais ir baigiasi jos senatvėje. Praeities laikas, pasakojantis apie Barbaros vaikystę, jaunystę ir santuokinį gyvenimą kaitaliojasi su jos dukros Sophie gyvenimu. Pamažu Barbaros dukra ima atskleisti motinos visą gyvenimą saugotas paslaptis. Barbara - vieno iš žymiausių Britanijos fotografų žmona. Moteris, visą gyvenimą praleidusi savo vyro šešėlyje ir likusi jame tūnoti net po šio mirties. Sophie, kuri mėgina sekti tėvo pavyzdžiu ir tapti profesionalia fotografe, sutinka meno apžvalgininką, kuris tampa jos meilužiu ir mesteli mintį apie tėvo darbų parodą... O tada ima aiškėti, koks buvo Barbaros tikrasis vaidmuo jos vyro karjeroje ir koks iš tiesų buvo visų mėgiamas fotografas.

Verdiktas: labai jautrus ir paveikus romanas (moteriškumas kalba, ne aš) gražiu viršeliu (taip vadinu naujuosius romanus), kurį teko iki šiol skaityti. Graudus, rimtas, liūdnas, tikras. Minusai: pernelyg ištęstas, kartais labai nesėkmingai ir juokingai mėginantis kopijuoti "Fifty shades of grey". Meno pasaulis vaizduojamas "popsiškai" ir pernelyg blizgiai, o charakteriams trūksta "cinkelio". Pabaiga nuspėjama. Bet vis tiek visa galva lenkia Jodi Picoult romanus! 

Papildomi pamąstymai: netobuli tie mūsų vyrai :) šlovė kenčiančioms moterims! (juokauju) Gal iš tiesų karų epocha išmokė moteris tyliai kentėti ir tyliai paklusti. Kaip gerai, kad mūsų karta pakankamai maištinga pasipriešinti motinų primestam santuokinio gyvenimo šablonui. Ir net kurti galime savo vardu!

Rekomenduoju suskaityti! p.s. ar išversta į lietuvių kalbą - nežinau.




Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ilgas tekstas apie kažką

Summa Summarum 2022-iesiems

Laiškai genijui arba kažkas ne taip