Oho! Prisiminiau, kad turiu blogą . Meluoju. Aš visada jį prisimenu, kai tik turiu daugiau laiko, bet niekada neprisėdu. Visada prasmingiau ką nors paskaityti, kad ir lietuvių kalbos rašybos taisykles pasikartoti (o čia jau save verčiu, nes reikia). Sukurpiau eilinį straipsnelį darbui, šį kartą apie gimtosios kalbos sąvoką. Dar pradėjau kurpti naują straipsnį apie teatrą, bet palikau aname kompiuteryje. Tame, kur daug gerų žaidimų. O šitas darbinis. Ne mano. Apie vieną gerą kompiuterinį žaidimą netrukus papasakosiu. Labai retai juos žaidžiu (tiek kur veidaknygėj, juk nesiskaito. Ten pasėji kokius kukurūzus ir palieki pusantros valandos, kas įdomiausia – niekad nepernoksta). Bet kai žaidžiu... Lyg knygą skaityčiau. Šį kartą labai neblogą knygą-žaidimą. Tokią kažkiek sentimentalią, šiek tiek nuspėjamą, į pabaigą ištemptą, bet alegorišką ir visai prasmingą. Bet svarbiausia – labai graži grafika ir labai geras grojaraštis. Tam tadam – TO THE MOON. ...
Darbai darbeliai veja, jie nelaukia, jie kišasi į sapnus ir drauge atsiveda rytinę baimę NESUSPĖTI. Mano para kaip ir visų mirtingųjų turi tik dvidešimt keturias valandas. Iš jų bent aštuonias turiu miegoti (sveikatos labui, nes kitaip būva bloga), bent valandą privalau praleisti stotelėse, autobusuose ir troleibusuose, šiek tiek daugiau nei keturias - darbe, visa kita neproporcingai paskirstyta Universitetui, mokslams, rašymui, draugams ir naujiems atradimams. Jiems labiausiai laiko ir pritrūksta, todėl aš ,,labai teisingai" elgiuosi dabar sėdėdama ir verkšlendama pirmąjame savo blogo (duok Dieve, į gerą) įraše. Gal todėl jis ir nereikalingas - nes laiko jam paroje nenumatyta, tačiau neabejoju, kad bus surasta, pasiteisinant savo Magijos kategorija. O mano Magijai reikia nedaug - tik arbatos puodelio, kai už lango plyšauja vėjas, užrašų knygelės arba kompiuterio ir blankios stalinės lempos šviesos. Taip - ramybė grįžta vakarais, o aš beveik trejus metus rašiusi tik sau pagaliau...
Kaip apibūdinti metus, kai PAGALIAU įsigyji būstą, PAGALIAU po aštuonerių metų gyvenimo svetur aplanko dalis šeimos, PAGALIAU turi augintinį, PAGALIAU 'iš lempos' be jokių ten asmeninių karjeros tobulėjimo planų pakelia algą, PAGALIAU nuvažiuoji į Amsterdamą ir aplankai du naujus regionus UK. Tuo pačiu, kada PAGALIAU baigsis šis absoliučiai beprasmiškas, beširdžio liguistos vaizduotės narcizo sukeltas karas? Kada baigsis lietis kraujas tautos, kurios atmintis jau perpildyta kančios? Kada pasaulio vadeliotojai supras, kad be visų kitų žaizdų žemė 2022-ais įgijo dar vieną žaizdą, sopančią, pūliuojančią, negyjančią? Kiek dar mirčių ir skausmo pareikalaus tai, kas išlaisvėjusiame dvidešimt pirmame amžiuje jau turėtų būti akivaizdu? Ir štai ateina ponai į svetimą dvarą, išpuoselėtą ir išmylėtą, ir savo pachmielingais balseliais sako, kad jis visada buvo mūsų... Prieš mėnesį pietavau su drauge, kurios tėvai arti karo (kuris, tiesa, niekada nebuvo tik konfliktas...). Kaip tik tuo met...