Oho! Prisiminiau, kad turiu blogą . Meluoju. Aš visada jį prisimenu, kai tik turiu daugiau laiko, bet niekada neprisėdu. Visada prasmingiau ką nors paskaityti, kad ir lietuvių kalbos rašybos taisykles pasikartoti (o čia jau save verčiu, nes reikia). Sukurpiau eilinį straipsnelį darbui, šį kartą apie gimtosios kalbos sąvoką. Dar pradėjau kurpti naują straipsnį apie teatrą, bet palikau aname kompiuteryje. Tame, kur daug gerų žaidimų. O šitas darbinis. Ne mano. Apie vieną gerą kompiuterinį žaidimą netrukus papasakosiu. Labai retai juos žaidžiu (tiek kur veidaknygėj, juk nesiskaito. Ten pasėji kokius kukurūzus ir palieki pusantros valandos, kas įdomiausia – niekad nepernoksta). Bet kai žaidžiu... Lyg knygą skaityčiau. Šį kartą labai neblogą knygą-žaidimą. Tokią kažkiek sentimentalią, šiek tiek nuspėjamą, į pabaigą ištemptą, bet alegorišką ir visai prasmingą. Bet svarbiausia – labai graži grafika ir labai geras grojaraštis. Tam tadam – TO THE MOON. ...
Apleidau savo blogus. Tinginystė ir nenorėjimas kalbėti(s). Šiurpuliukai nubėga supratus, kad antras variantas labiau. Jeigu rimtai, jau kelias dienas ketinau susiimti ir ką nors parašyti. Ne straipsnį ar reklamėlę be išliekamosios vertės, o kažką "nuo dūšios". Kad Rit. nebūtų gaila mano "delfienai" eikvojamo intelekto. Visų pirma, ką pasakysiu, tai sunku tikėti savim, kai negali susirasti paprasčiausio darbo. Pirmadienio rytais būna ir pikta, ir graudu. Tikrai nesvajoju vėl keltis šešios trisdešimt ryte ir skuosti į autobusą, nors darbinga būnu tik nuo pusės dešimtos. Bet labai noriu dirbti, nes tada nesijaučiu kaip nusvylusi/nusvilusi namų šeimininkė. Ir... jaučiuos kažko tais verta. Tačiau drauge bijau užlipti ant to paties grėblio, kuris trankė mano kvailą galvelę ištisus trejetą metų. Vėl būti "ne visai" savo vietoje. Kita vertus, aš tą grėblį dabar labai gerbiu ir jam lankstaus, nes jis išmokė pasukti galvą į šoną ir apsidairyt idant negautumei ei...
Šiandien jau kokį penkioliktą kartą per savaitę sukasi "The Great Gatsby" grojaraštis. Romano tuo pačiu pavadinimu ekranizaciją buvau mačiusi prieš metus kitus, tačiau dabar, kai baigiau skaityti patį kūrinį, panūdau iš naujo pažiūrėti filmą, paklausyti muzikos, pasidomėti epocha ir kaip nors visą šį reikalą pristatyti. Vieno žymiausių amerikiečių autorių F. Scott Fidzgerald 1925 metais parašytas kūrinys netruko išpopuliarėti, o šiandien istorija išgyvena renesansą. Kaip ir minėto laikmečio mada, džiazo muzika, elgsena ir t.t. ir t.t. ir t.t. Fidzgerald sukurti personažai gyvena Niujorko priemiestyje, fikcinėje West Egg vietovėje, Long Island dalyje. 1922 - vyksmo ir veiksmo metai - sutampa su visuotinės Amerikietiškos svajonės gyvavimo laikais. Išgyvenamas pakilimas, išlaisvėjimas ir... beprotystė. Rašytojas romane gerai perteikia istorinės tikrovės niuansus - Amerikoje gausu naujų turtuolių, kurių turtai dažnai sukrauti iš nelegalios veiklos, vyksta nežabojami turtingųj...