Oho! Prisiminiau, kad turiu blogą . Meluoju. Aš visada jį prisimenu, kai tik turiu daugiau laiko, bet niekada neprisėdu. Visada prasmingiau ką nors paskaityti, kad ir lietuvių kalbos rašybos taisykles pasikartoti (o čia jau save verčiu, nes reikia). Sukurpiau eilinį straipsnelį darbui, šį kartą apie gimtosios kalbos sąvoką. Dar pradėjau kurpti naują straipsnį apie teatrą, bet palikau aname kompiuteryje. Tame, kur daug gerų žaidimų. O šitas darbinis. Ne mano. Apie vieną gerą kompiuterinį žaidimą netrukus papasakosiu. Labai retai juos žaidžiu (tiek kur veidaknygėj, juk nesiskaito. Ten pasėji kokius kukurūzus ir palieki pusantros valandos, kas įdomiausia – niekad nepernoksta). Bet kai žaidžiu... Lyg knygą skaityčiau. Šį kartą labai neblogą knygą-žaidimą. Tokią kažkiek sentimentalią, šiek tiek nuspėjamą, į pabaigą ištemptą, bet alegorišką ir visai prasmingą. Bet svarbiausia – labai graži grafika ir labai geras grojaraštis. Tam tadam – TO THE MOON. ...
Pamažėl kremtu knygas. Vakar baigiau 1947 metų Nobelio premijos laureato Andre Gide "The Immoralist". Nežinau, ar ši knyga kada nors buvo išversta į lietuvių kalbą ir jeigu nebuvo - reikia išversti. Pasistengsiu paaiškinti, kodėl. Knyga pirmą kartą buvo publikuota 1902 metais gimtojoje autoriaus šalyje - Prancūzijoje. Netrukus įvertinta kaip itin šokiruojanti. Kas taip nustebino prancūzus? "The Immoralist" buvo pavadinta istorija apie aplaidumą, nerūpestingumą. Kiti kritikai teigė, kad knygos vertė - pagrindinio veikėjo savistaba ir savęs paieškos. Amoralusis žmogus - tai mokslininkas istorikas Mišelis, kuris prie mirštančio tėvo lovos "suderėjo" savo ir jaunos, žavingos Marselinos vestuves. Po tėvo mirties jis sužino esąs pakankamai turtingas, todėl nesibodėdamas leidžiasi į keliones. Išvykęs praleisti medaus mėnesio į Tunisą, jis suserga tuberkulioze. Po sunkios ir alinančios ligos atgavęs jėgas, Mišelis kaip niekada anksčiau ima džiaugtis gyvenimo tei...
Vakar mirė Alfonsas Nyka - Niliūnas. Vienas iš išrinktųjų poetų, kuriam Dievas davė ir drebtelėjo. Tragiškos ir drauge švelnios, kupinos paradoksų ir ypatingai pilnos, sukrečiančios ir paguodžiančios lyrikos genijus išėjo amžinybėn. Reikia paleisti. Ir pasidžiaugti tuo, kiek daug Jo mums liko. Kaip ir Liūnės, Marcelijaus Martinaičio, Bitės, Justino Marcinkevičiaus, Granausko, Apučio ir kitų... Visa karta traukiasi nuo mūsų, tolsta, iškvėpia paskutinį sykį ir grįžta į amžinybę laukti savo brangiausių. Išnyksta valstybių sienos, vandenynų ribos, net ir toliausiai išsibarčiusieji pareina. Iš poezijos antologijos "Žemė", Vilnius: Vyturys, 1991: Nameliai prie upės Norėčiau tau surasti paliktus iš džiaugsmo namelius Prie upės, šniokščiančios krauju, Kad vieną valandą galėtum ten gyventi ir neliūst, Ir vieną valandą sapnuot tyloje jų; Išgirst pavasarį ir jo šauksmus gilius, Neramų rudenį, niūniuojantį niūriai, Po to pal...