Oho! Prisiminiau, kad turiu blogą . Meluoju. Aš visada jį prisimenu, kai tik turiu daugiau laiko, bet niekada neprisėdu. Visada prasmingiau ką nors paskaityti, kad ir lietuvių kalbos rašybos taisykles pasikartoti (o čia jau save verčiu, nes reikia). Sukurpiau eilinį straipsnelį darbui, šį kartą apie gimtosios kalbos sąvoką. Dar pradėjau kurpti naują straipsnį apie teatrą, bet palikau aname kompiuteryje. Tame, kur daug gerų žaidimų. O šitas darbinis. Ne mano. Apie vieną gerą kompiuterinį žaidimą netrukus papasakosiu. Labai retai juos žaidžiu (tiek kur veidaknygėj, juk nesiskaito. Ten pasėji kokius kukurūzus ir palieki pusantros valandos, kas įdomiausia – niekad nepernoksta). Bet kai žaidžiu... Lyg knygą skaityčiau. Šį kartą labai neblogą knygą-žaidimą. Tokią kažkiek sentimentalią, šiek tiek nuspėjamą, į pabaigą ištemptą, bet alegorišką ir visai prasmingą. Bet svarbiausia – labai graži grafika ir labai geras grojaraštis. Tam tadam – TO THE MOON. ...
It was one hell of a summer :) hot and rainy and windy and sunny, even with tender storms and I heard the thunder once in London (or it was maybe a tube, don't know). Peace of mind is what I'm seeking and finding in readings, in weekends, in lunch breaks, in evening, in sunshine, in sunsets, in rain, in running, in sleeping. Croatia was something amazing. All the landscapes, the warmth, long nights and incredibly hot days. Big decisions made and plans started. Sharing just a glance, a breath, a very happy moment of summer:
Kai kurie dalykai bėgant laikui darosi vis reikšmingesni, kiti nublanksta. Tokia paprasta ir natūrali dienų eiga. Nežinau, kas man dabar svarbiau - ar toks gražus ruduo su lietumi ir saule ar gresiantys pokyčiai. Artėja ta diena, kai teks palikti dabartinius namus, todėl taip įnirtingai ieškom labiausiai patinkančio buto. O aš pažiūriu jų fotografijas, užverčiu, vėl pažiūriu... Ir jokie jausmai mano akyse nenušvinta. Gražu, jauku, modernu, arti, toli... Turiu polinkį netausoti savęs ir vėliau sulaukiu pasėkmių. Gal per stipriai mėginau įkvėpti rudens, gal per mažai skyriau dėmesio šąlančioms kojoms, o gal nepagrįstai nebijojau sergančių aplinkui save, bet rudeninis peršalimas susirado ir mane. Neperspėjo. Tik jau atėjęs kartu atsinešė ir pakilusią temperatūrą. Ramina viena priežastis - už gretimų durų visada sulauksiu pagalbos. Apkamšymo, arbatos, vitaminų dozės ir geros nuotaikos. :) P.S. Tu žinai, kad aš labai dėkinga. Mieloji Z. iškeliavo į tolimą užs...