My little joys of living

Šiandien jau kokį penkioliktą kartą per savaitę sukasi "The Great Gatsby" grojaraštis. Romano tuo pačiu pavadinimu ekranizaciją buvau mačiusi prieš metus kitus, tačiau dabar, kai baigiau skaityti patį kūrinį, panūdau iš naujo pažiūrėti filmą, paklausyti muzikos, pasidomėti epocha ir kaip nors visą šį reikalą pristatyti.  Vieno žymiausių amerikiečių autorių F. Scott Fidzgerald 1925 metais parašytas kūrinys netruko išpopuliarėti, o šiandien istorija išgyvena renesansą. Kaip ir minėto laikmečio mada, džiazo muzika, elgsena ir t.t. ir t.t. ir t.t. Fidzgerald sukurti personažai gyvena Niujorko priemiestyje, fikcinėje West Egg vietovėje, Long Island dalyje. 1922 - vyksmo ir veiksmo metai - sutampa su visuotinės Amerikietiškos svajonės gyvavimo laikais. Išgyvenamas pakilimas, išlaisvėjimas ir... beprotystė. Rašytojas romane gerai perteikia istorinės tikrovės niuansus - Amerikoje gausu naujų turtuolių, kurių turtai dažnai sukrauti iš nelegalios veiklos, vyksta nežabojami turtingųj

Savaitė ligų ir sedėjimo namie. Tokia dingus iš gyvenimo, nors internetų vandenynuose atradimų ir būta... kaip ir prisiminimų.... R. vakar planavo žiūrėt "Šindlerio sąrašo" ekranizaciją, o aš netyčia radau eilėraštį, kurį skaitydavome lyrikos seminaruose.  Šia tema, kuria šiaip sau nekalbama, dar labai gražiai yra rašęs A. Mackus, bet šiandien nusirašinėsiu A. Nykos-Niliūno šedevrą: MERGAITĖ GRĮŽTA Į VILNIAUS GHETTO ATSIIMTI PALIKTOS LĖLĖS (1943) Gruodžio naktį (Kraujo pėdos nekaltam sniege) Atbėgusi maža mergaitė – Tik akys ir plaukai – sustoja Prie gelsvo namo durų, Beldžiasi ir šaukia: – Atiduokite man lėlę! Be jos man šalta Paneriuos. Baltimore, 1986 Sausio 17 GHETTO STREET:

Nuo kelionės į Londoną jau daug vandens nutekėjo. Užtad liko įspūdis "fabulous city". Lietuviškai nusakyti paprasčiau: įsimintinas,  nuostabus, kerintis, didelis, senas, įdomus, žavingas, subtilus, stebinantis, kontrastingas, modernus, gilus (metro), jaukus, siauras ir platus, ūžiantis, užimtas, lengvas ir sunkus, lėtas ir greitas, pergrūstas, įspūdingas, siauras, neaukštas, ilgas, apvalus, gausus, įvairiapusis, spalvotas, kultūringas, populiarus ir kitoks miestas. Šioje vietoje fotografuojant mūsų vos "nenunešė" kažkoks išprotėjęs "mikriukas", todėl daugiau kelio. Tolumoje Didysis Benas ir miesto horizontai. Neįspūdinga, žodžiu. Išlipus iš traukinio St. Pancras stotyje. Gražu. Į kitą pusę nu Didžiojo Beno ir Thames. St. Pancras stotis buvo pakelta. Tiesiog pakelta. Ir laikrodis pakeltas. O antras aukštas tai labai labai gražus, Zit. numylėtieji pianinai. Tikrai įspūdinga.

Tą pačią naktį, baigusi skaityti Andre Gide "The Immoralist",  nusprendžiau leistis į "guilty pleasures" knygų kategoriją. Kodėl ją taip vadinu? Todėl, kad moteriškus romanus visada įsivaizdavau esant lengvus ir malonius, bet bukus skaitalus. Jodi Picoult "where there's smoke" mano nuomonės nepakeitė. Kai Šerlytė arba Černiauskaitė pradės štampuoti tokius romanus (jau greit), mes būtinai turėsime joms pasakyti. Idant sustotų laiku.  Spėju, kad tokių knygų rašymas šiek tiek panašus į mano 200-400 žodžių straipsnių kurpimą Anglijos lietuvių tinklaraščiams. Išmoksti tai daryti, žinai, kas užkabins skaitytoją ir štampuoji. Ilgainiui tai tampa beprasmiška. Nepaisant to, kad vis dėlto gauni kažkokius tai pinigus. Žinoma, milijoną kartų mažesnius nei populiarioji rašytoja. Gal mokytis štampuoti romanus? :) "where there's smoke" - pirmasis Jodi Picoult romanas ir apskritai pop romanas, kurį po ilgo laiko paėmiau į rankas. Skaityti laba

Pamažėl kremtu knygas. Vakar baigiau 1947 metų Nobelio premijos laureato Andre Gide "The Immoralist". Nežinau, ar ši knyga kada nors buvo išversta į lietuvių kalbą ir jeigu nebuvo - reikia išversti. Pasistengsiu paaiškinti, kodėl. Knyga pirmą kartą buvo publikuota 1902 metais gimtojoje autoriaus šalyje - Prancūzijoje. Netrukus įvertinta kaip itin šokiruojanti. Kas taip nustebino prancūzus? "The Immoralist" buvo pavadinta istorija apie aplaidumą, nerūpestingumą. Kiti kritikai teigė, kad knygos vertė - pagrindinio veikėjo savistaba ir savęs paieškos. Amoralusis žmogus - tai mokslininkas istorikas Mišelis, kuris prie mirštančio tėvo lovos "suderėjo" savo ir jaunos, žavingos Marselinos vestuves. Po tėvo mirties jis sužino esąs pakankamai turtingas, todėl nesibodėdamas leidžiasi į keliones. Išvykęs praleisti medaus mėnesio į Tunisą, jis suserga tuberkulioze. Po sunkios ir alinančios ligos atgavęs jėgas, Mišelis kaip niekada anksčiau ima džiaugtis gyvenimo tei

Vakar apsilankė geroji fėja, todėl šiandien valgau juodą duoną. Neišpasakytai skanu. O šaldytuve dar laukia indelis baltos mišrainės, grietinė, šiupininė sriuba ir net magiški sūreliai! Savaitgalį keliausiu į Morio (p.s. Morrisons) prekybos centrą ieškoti varškės. Ir jei rasiu - namuose bus įrengtos sūrelių gaminimo dirbtuvės. Kyla minčių apie galimybes ir duoną namie išsikepti. Žinoma, kai tik turėsim namus. :) Tokie štai tie lietuviški džiaugsmai apie lauktuves iš Rytų Londono. Nors labiausiai laukiama buvo pati fėja, su kuria ir "Nandos" viščiukais vakar ir nandavojom. Dar ėjom desertų į bažnyčią, kur administratorės smagiai pakikeno iš mano pavardės. Idant būtų lengviau įsivaizduoti - dvigubai didesniame statinyje nei Vilniaus arkikatedra, vietoj vienos iš šoninių koplyčių įrenkite kavinukę. Ramu, skanu ir Dievas, matyt, tuo pačiu laimina. Iš tiesų, Abbot's Kichen - toks yra jos pavadinimas - savo aukštais skliautais šiek tiek primena VU "morgą". Todėl, pa

Namuose nepavyksta parašyti nieko prasmingesnio nei kokias kelias nesąmones į blogą. O gal tai irgi yra prasminga? Relflektuoti viską, nes tam pagaliau turiu laiko. Ech, malonus procesas. Šiandien ėjau pirkti labai mielų medinių House of Marley ausinių. Su nuotykiais, bet įsigijau. Geras rastamaniškas produktas suteikė šansą man gerą pusdienį susikaupus pradirbti bibliotekoje. Ryt ten trauksiu vėl, po trumpos kelionės į Hatfield, kur pagaliau turėčiau gauti NI numerį. Žodžiu, būsiu sunumeruota ir galėsiu ieškotis darbo. Biblioteka! Vos nepamiršau, kad šiandien užsiregistravau į centrinę St Albans biblioteką. Atėjau tiesiai į tylos minutę žuvusiems Pirmojo pasaulinio karo metais pagerbti. Vėliau buvau priregistruota, gavau WiFi kodus, stalą ir kibau į rašymą bei kitokį popierizmą. Susikaupti ten sekasi puikiai, o ir bibliotekos darbo valandos ilgos - nuo 9 ryto iki 19 vakaro. Tiesa, tą tylos kampelį rasti nebuvo labai lengva. Negalėjau patikėti savo akimis - vienintelis įėjimas į b

Pirmą kartą mano pavardė kitame ragelio gale sukėlė juoko bangą. Tokią nuoširdžią. Miela moteriškė vos ne (o gal ir) - nuvirto nuo kėdės. Supratau, kad gerai padariau vis dar naudodama savo trumpojo elektroninio pašto adresą, Jį padiktuoti daug lengviau. O kol nepamato užrašyto, dauguma ir vardo neiškraipo. J netampa tuo klaikiuoju Dž . Kas kita su vyruku iš NI, nors ir pakartota du kartus pavardė neteko dviejų paskutinių raidžių. Tokį ir gavau oficialų laišką iš Job Centre. Be dviejų raidžių :) Taip ir prasideda namiokų Dom mėtymo istorija. Gal tikrai vertėtų pasikeisti pavardę į trumpesnę. O šiaip - viskas gerai. Mano kaimynai keisti iki keistumo pakraštėlių. Dar keistesni jų garsūs pokalbiai ir įžūlūs rytietiški barniai, kuriuos aš suprantu taip: objektas A: ljfdklfjldkjflkd! objektas B:ljfkdjffjdk! A: lkfdk;d?! B: lkdfjlkdsjfkdj?! Ir norisi pasakyti: eikite Jūs ksjfkdshfkjdhsfjhdskhfklds abu, nebevynioję čia ilgiausių kalbos makaronų! Dar kartais padainuoja. Visai ne į tak