Pranešimai

Rodomi įrašai nuo birželis, 2012

Mano vardas Vasara

    Šiandien vakaras, kokių beveik nebūna - aš ir Hofmano katinas Murkis likom vieni namie. Ir gaudom naktinius drugelius, kad rainasis paskui pasimėgaudamas pačepsėtų.:)      Šalimais - Alvydo Šlepiko romanas ,,Mano vardas Marytė", bet noras skaityti pabėgo į mišką. Sakė, sugrįš rytoj - skaudi, tačiau įtraukianti knyga. Visai kaip kojūgalėj įsitaisęs protingasis katinas - jei ilgai žiūrėsi jam į akis, pasijusi menku. Nereikia žiūrėti katinams į akis. Kaip kad nereikia liūdėti likus vienam namuose - ramybė yra atlygis. Toks pat puikus kaip ir Taurakalnis, kurį gali vadinti savo kiemu. O Taurakalnis man yra nusiraminimas tada, kai labai pasiilgstu gamtos. Aš esu žemės vaikas, besisvečiuojantis mieste, kuris, kad ir koks gražus bebūtų, niekada nebus tiek savas kiek laukai, sodai, paupiai. Atitrūkti nuo miesto kartais man tiesiog būtina...    Ir labai gražios man yra vasaros dienos. Tokios brandžios, gausios, sodrios ir ilgos. Tik paklausykite: Summer wine . Labanakt!

Prabylu

  Dvidešimt dienų nedovanojau (Ne)reikalingam nei vieno žodžio. Atsiversdavau, permesdavau akim, rašteldavau žodį ir nutupdydavau jį Juodraščiuose . Kartais norėdavosi paliūdėti, kad labai sunki buvo pavasario semestro sesija, kartais kildavo noras pasidžiaugti, kad visai neblogai sekasi su ja tvarkytis, o ir šiaip visokių džiaugsmelių ir liūdesėlių būta, bet... Dabar atrodo, kad viskas jau praeity ir to ,,visko" nelabai norisi prisiminti.   Iš parduotuvės A. išeiti ne taip jau ir lengva, kaip tikėjausi. Buvo trys ,,sportadieniai" ,,Black Friday", dabar bus darbas iki dvylikos nakties, o paskui ,,išsinešdinimo"dienos. O tada... Tada prasidės ATOSTOGOS nr.2 (pirmosios startavo išsiuntus kursinį darbą). O atostogose bus daug džiaugsmo, daug malonaus skaitymo ir rašymo (geriau pagalvojus, tai kiek mazochizmas), daug kvepiančio liepų žydėjimo meto Šiaurėje, daug saulės ir daug mylimiausios krikšto dukrytės A. pokštų. :) Bus!    Bus susitikimai su seniai matytais,

Darbai, darbeliai, darbeliukai

Vai tai tai. Veikiausiai liko mažiau negu mėnuo darbo su klientais taip priprastoje APB parduotuvėje ir bus laisvė, ir bus atostogos. Kartais nejaukumas nuslenka nuo plaukų šaknelių iki pirštų galiukų, kai pagalvoji, kad kiekvieną dieną nesutiksiu R. ir nekalbėsim apie filosofiją, kad nebebus kam skųstis, kai kabinėjasi vyriškiai (geroji pusė - jie ir nebemirksės ir nebesikabinės), kad nebesutiksiu tos, kuri sako ,,Baik bėgiot ir viską tvarkyt. Pastovėk nors truputį" (o pastovėti stovimą darbą dirbdama aš nemoku), kad galiausiai nebebus užtęsto ,,Hello!" ir ,,Skažitie, jiesli vam nada razmier". Taip, išsiskiriant su kolektyvu paširdžiuose tikrai kirbės, bet juk drauge paliksiu ir daug ne itin malonių dalykų. Pavyzdžiui, suvokimą, kad didelio verslo galvoms visiškai nusispjauti į žmonių nuomones, sveikatas, gyvenimo sąlygas ir norus... Žinoma, keisčiausia bus gyventi be kiekvieną mėnesį išmokamo stabilaus atlyginimo, bet gal pagaliau atsikratysiu to knygų alkio, kuris pa