My little joys of living

  Pirma diena, kai suvokiu nieko neparašysianti tol, kol neišsikalbėsiu – gaila, kad Sv. išvažiavus, su ja labai gera kalbėtis :). Orchidėjos su manimi plepėti nenori, katino neturime, kaimynų nėra (ir ačiū Dievui), tik nykštukai laksto aplinkui...  Paūžavus ir pasikeikus, ramiai priimu pečius užgulusią darbų gausą ir jau kelinta diena ramiai juos darau. Gana maloniai, tik nuovargis šiek tiek laužia per pusę. Bet šiai problemai išspręsti visada padės mankšta. Turiu individualią, bet iš esmės visko galima prisižiūrėti čia:  http://judamkartu.lt/ . Tataigi, patalpinu savo darbų kalendorių. Prisiminimui, ne norui, kad kas nors užjaustų (tų užuojautų gal jau kiek ir per daug :)): Balandžio 30 d. Daugiakalbės lietuvių literatūros egzaminas; Gegužės 3 d. Stilistikos egzaminas, darbo apie Renatos Šerelytės fenomeną atidavimas (vis dar jodinėju drauge su ,,Vėjo raiteliu"); Straipsnio apie Liūnę Sutemą baiginėjimai; Apie gegužės 8 d. Politikos ir estetikos šiuolaikiniame kine egza

 Nykštukai baigia apipaišyti visas Perkūnkiemio plyteles. O aš einu užsisvajojus ir vis išsigąstu palenkus galvą ir išvydus violetinę saulutę su šešiais dantimis arba gėlę neproporcingais lapais. Nebesistebiu tik troleibusais – įvairiausių spalvų, dydžių, formų...   Griovoje, kitąpus mūsų balkono, užkabino kažkokią rožinę širdelę – balionėlį. Dabar penki vienu metu stengiasi ją numušti akmenim, o man taip skauda širdį dėl tos širdelės. Būsima šiukšlė, regis, bet dabar tokia puošmena laukams, kurie pamažu keičia atspalvį iš geltonos į žalsvą.    Kaip ir kasmet stebiuosi, kada tas pavasaris atėjo ir suvokiu, kad nieko nepramiegojau – jis tik ateina. Tai jauti, kai atsidarai balkono duris ir kambaryje tampa šilčiau. Ateik ateik, pavasari! Eičiau gerti arbatos į balkoną, bet bijau nykštukų. Kas bus, jeigu išsigąs, jei pakalbins, jei per stipriai užsiklegės. Sunku pakeisti įprotį į nykštukus – buvusius sniego žmogučius – veizėti per neatitrauktas dienines užuolaidas.    Ir vieną die

   Naktimis tyko mėšlungiai ir pritykoję griebia už kojos. Vaizdiniai akyse išsiklaipo lyg Salvadoro Dali paveiksluose ir kaip beužmigti beformiuose pataluose? Kada joms išsilaisvinti žino tik įsitempusios gyslos. Greičiau, greičiau  – šnabžda  pasąmonė. Paryčiais, paryčiais – rėkia gyslos. Taip ir nesusitaria – budrus miegas rankioja išsigandusius, susislėpusius sapnus. Bet kas iš to?   Naktinių klejonių gabalėliai. Ir begalinis dienų skubėjimas. Keistos valandos senose skaityklose ir poilsis apdulkėjusiam teatre. Rūstūs troleibusų keleiviai ir užspiesti, į naktį panirę miesto laukai. Be galimybės ištrūkti. Menki žiburiai lyg spingsulės ir dangus nerūstus, nes vasara artinas atokvėpsmis po atokvėpsmio, varva į miesto gerklę, susigeria odon. Kojos smenga į atvirą Vilniaus žaizdą, mašinos palieka randus, šunys teršia poras. Šiaurinė Vilniaus dalis pūslėta kaip nutrintos mano kojos.   Pati šitaip prisvaičiojusi apie Vilnių, surandu, kas buvo ne svaičiota, bet pasakyta tvirtu po

  Man nežinomi VU vardai nusprendė, kad nuo balandžio 15 dienos reikia suremontuoti koridorių prie Filologijos skaityklos, o pačią skaityklą kuriam laikui uždaryti. Kartojasi dingusios Donelaičio skaityklos istorija –  kai semestras artėja ir labiausiai reikia knygų – jų nėra arba jos sunkiai pasiekiamos arba tenka naudotis viešosiomis bibliotekomis. Sudarinėjant sąrašą, kokių knygų man prireiks artimiausiam mėnesiui galvoje sąmyšis... Suprantu, kad nebebus ieškojimų ir suradimų, kai pati nežinai ko ieškai ir randi būtent tai, ko reikėjo... Knygas teks rezervuoti iš anksto, tada eiti jų pasiimti (tikra malonė mano silpnam stuburui tampyti krūvas knygų, mmm...)... O kur dirbti? Kur gauti normalesnį kompiuterio ekraną (jei skaitykloje būdavo laisvų kompiuterių įsijungdavau du – saviškį ir ten esantį – taip žymiai patogiau, nei varginti akis prie 10' įsitrižainės ekrano...)? Kas per...?   Per šiuos keturis metus ir taip nuolatos patiriame nemalonumų – štai prieš porą metų lyrikos pas