Svaičiojimai apie naktis ir Vilnius

   Naktimis tyko mėšlungiai ir pritykoję griebia už kojos. Vaizdiniai akyse išsiklaipo lyg Salvadoro Dali paveiksluose ir kaip beužmigti beformiuose pataluose? Kada joms išsilaisvinti žino tik įsitempusios gyslos. Greičiau, greičiau – šnabžda  pasąmonė. Paryčiais, paryčiais – rėkia gyslos. Taip ir nesusitaria – budrus miegas rankioja išsigandusius, susislėpusius sapnus. Bet kas iš to?

  Naktinių klejonių gabalėliai. Ir begalinis dienų skubėjimas. Keistos valandos senose skaityklose ir poilsis apdulkėjusiam teatre. Rūstūs troleibusų keleiviai ir užspiesti, į naktį panirę miesto laukai. Be galimybės ištrūkti. Menki žiburiai lyg spingsulės ir dangus nerūstus, nes vasara artinas atokvėpsmis po atokvėpsmio, varva į miesto gerklę, susigeria odon. Kojos smenga į atvirą Vilniaus žaizdą, mašinos palieka randus, šunys teršia poras. Šiaurinė Vilniaus dalis pūslėta kaip nutrintos mano kojos.

  Pati šitaip prisvaičiojusi apie Vilnių, surandu, kas buvo ne svaičiota, bet pasakyta tvirtu poetiniu žodžiu. Jūsų dėmesiui dar ir Moišės Kulbako pasakojimai: 

 Liūdesys – tavo džiaugsmas, bosų gilių džiugesys

Choro dermėj, tavo tylusis pavasaris juodas.

Kalas iš mūrų medelis, iš sienų – žolė;

Iš senmedžio šliaužia apsnūdę peleniniai žiedai,

Ir kyla iš lėto nuo žemės purvinos dilgės,

Vien apmirusių sienų šaltis ir nešvara.

Bet pasitaiko nakčia, kai akmenį džiovina vėjelis:

Artėja gatve sidabruodama užsisvajojus būtybė,

Užgimus iš skaidriausios vilnies ir mėnulio spindulių –

Tai Vilija atskėlė, miglota ir vėsi.

Ir daili, ir nuoga, su ilgom gaivinančiom rankom –

Įžengė į miestą. Išsikreipę žiūri langeliai akli,

Ir tiltukai permesti tarp bekalbių mūrų.

O niekas durų neatidarys, neiškiš galvos

Pasiteiraut, ko reikėtų persišviečiančiai grakštuolei.

Stebisi kalvos aplink ir bokštai barzdoti,

Ir tylu, ir tylu - - -

Moišė Kulbakas, poema Vilnius, 1926, vertė Alfonsas Bukontas.