Summa Summarum 2022-iesiems
Kaip apibūdinti metus, kai PAGALIAU įsigyji būstą, PAGALIAU po aštuonerių metų gyvenimo svetur aplanko dalis šeimos, PAGALIAU turi augintinį, PAGALIAU 'iš lempos' be jokių ten asmeninių karjeros tobulėjimo planų pakelia algą, PAGALIAU nuvažiuoji į Amsterdamą ir aplankai du naujus regionus UK.
Tuo pačiu, kada PAGALIAU baigsis šis absoliučiai beprasmiškas, beširdžio liguistos vaizduotės narcizo sukeltas karas? Kada baigsis lietis kraujas tautos, kurios atmintis jau perpildyta kančios? Kada pasaulio vadeliotojai supras, kad be visų kitų žaizdų žemė 2022-ais įgijo dar vieną žaizdą, sopančią, pūliuojančią, negyjančią? Kiek dar mirčių ir skausmo pareikalaus tai, kas išlaisvėjusiame dvidešimt pirmame amžiuje jau turėtų būti akivaizdu? Ir štai ateina ponai į svetimą dvarą, išpuoselėtą ir išmylėtą, ir savo pachmielingais balseliais sako, kad jis visada buvo mūsų...
Prieš mėnesį pietavau su drauge, kurios tėvai arti karo (kuris, tiesa, niekada nebuvo tik konfliktas...). Kaip tik tuo metu jų apylinkėse ėmė trūkinėti elektros tiekimas, bet buvus nebuvus ta elektra, kol yra 'duraselių' ir Kalėdinių girliandų. 'Ir šventiška, ir šviesu!'. Tai tokią tautą apipelijusių uniformų zombiai bando užkariauti. Kaip ir nelygios jėgos, tad prie visų grandiozinių 2023-ųjų metų planų norėtųsi pridėti 'nusivesti M. į restoraną švęsti laisvės'.
Ir vis tik pirminis ir svarbiausias dalykas šiame džiaugsmų ir širdį veriančių žinių kontekste yra nepamesti savęs. 'You can not pour from an empty cup' kaip sakė Z. ir aš galiu tik pritarti ir to palinkėti. Sau ir kitiems, nes niekada nežinai, kas už kampo, bet visų pirma reikia turėti jėgų tą kampą prieiti. Ne pervargus priropoti ar prišliaužti, bet tiesia nugara, tvirtu žingsniu ir pakelta galva PRIEITI.
O čia kažkada pradėtos, vėliau nutrūkusios, dabar atgaivintos metų apžvalgos tradicija, kol galvoje skamba toji 'Maaaagic moments, when we are togeeeether':
2022 m. sausis:
Sausio antrą išėjau pabėgioti ir Temzė ties Wapping atrodė kažkokia pranašiška:
Šiaip karantino metu gerokai pabodusių Temzės pakrančių ilgiuosi. Bet ar keisčiau trijų kambarių kotedžą su sodu užmiestyje į vieno kambario nuomojamą butuką prie Temzės? Ne.
Lempa-mėnulis-saulėlydis mūsų Gun Place:
Sausio šeštą atėjom. Pamatėm namą, kurio norėjo dar apie 15 šeimų. Parašėm savo 'gib house' pasiūlymą. Mid-terrace, ne stebuklingas, pakeitėm stogą ir tinkai vis pabyra, bet labai juk mielas tas apvalus langelis, ar ne?
vasaris:
Pirkimo procesai būna nuostabūs dar ir tuo, kad gali savaites nežinoti, kas vyksta, ir tada per vakarą pasirašyti visus dokumentus. Streso malšinimas kepant ir dekoruojant sausainius, taip pratęsiant mano ir Z. kasmetinę tradiciją.
Stresas nevaikšto vienas, o mano atveju į draugiją jis pasiima mano nugaros išvaržas ir pasidaro balių vardu 'sciatica' arba sėdimojo nervo uždegimas. Vasario 14-tą geriausios gėlės buvo:
Antrasis uždegimas gyvenant UK, kai sąmoningai negeri vandens, nes kiekvienas atsikėlimas iš lovos prilygsta raudai. Tik šį kartą GP jau nesakė, kad esu per jauna turėti išvaržas ir išsigalvoju (yay, bent kažkas pozityvaus senstant!), gavau vaistų ir nusprendžiau nesikreipti fizioterapijai, nes laukti kelis mėnesius ne man, bet imti reikalus į savo rankas kiek įmanoma yra man. Ir pasirodo 'sciatica's' reikia tiesiog... išstovėti, ar tai prie duonkepėstalio ar prie modernaus pakeliamo stalo...
ir išvaikščioti...
Tad štai jums keli paskutiniai pasivaikščiojimai gyvenant Londone, kai nueiti iki Tower Bridge trukdavo apie 15 minučių ir grįžti nuo St. Pauls autobusu maždaug 25-kios. Nors 'ad hoc' vakarienių jau mažiau, bet džiaugiuosi, kad į Londoną kursuoju bent du kartus per savaitę. Apsisuko mūsų 'dirbu Londone, gyvenu už' ratas. Šiek tiek nūdna, kad iš ketverių metų gyvenimo Londone dvejus praleidome karantine, bet ir tie metai davė ir drebtelėjo įvairiomis prasmėmis.
Kol Horacijus atostogavo su nuostabia kačių aukle, mes pagaliau apsilankėme Cornwall ir supratome, kodėl kiekvienas mano sutiktas britas nori ten pasistatyti namą...
