Ilgas tekstas apie kažką

Oho! Prisiminiau, kad turiu blogą. Meluoju. Aš visada jį prisimenu, kai tik turiu daugiau laiko, bet niekada neprisėdu. Visada prasmingiau ką nors paskaityti, kad ir lietuvių kalbos rašybos taisykles pasikartoti (o čia jau save verčiu, nes reikia). Sukurpiau eilinį straipsnelį darbui, šį kartą apie gimtosios kalbos sąvoką. Dar pradėjau kurpti naują straipsnį apie teatrą, bet palikau aname kompiuteryje. Tame, kur daug gerų žaidimų. O šitas darbinis. Ne mano. Apie vieną gerą kompiuterinį žaidimą netrukus papasakosiu. Labai retai juos žaidžiu (tiek kur veidaknygėj, juk nesiskaito. Ten pasėji kokius kukurūzus ir palieki pusantros valandos, kas įdomiausia – niekad nepernoksta). Bet kai žaidžiu... Lyg knygą skaityčiau. Šį kartą labai neblogą knygą-žaidimą. Tokią kažkiek sentimentalią, šiek tiek nuspėjamą, į pabaigą ištemptą, bet alegorišką ir visai prasmingą. Bet svarbiausia – labai graži grafika ir labai geras grojaraštis. Tam tadam – TO THE MOON.  Mokslinė, psichodelinė fantastika, tragikomedija su romantikos priemaišomis. Trukmė apie 4.5 valandos, tačiau aš užtrukau 5. Kaip ne itin vykusiai žaidėjai visai gerai, sakyčiau. Ką čia daugiau ir bepasakosi – viskas apie žaidimą čia. Muzika čia. Aš – čia. 

Juokai juokais, bet tai, kaip nusakiau žaidimą, visai tinka ir poetės, dabar jau prozininkės, Agnės Žagrakalytės knygai Eigulio duktė: byla F117 apibūdinti. Kažkada galvojau apie tai publikaciją rengti, dabar džiaugiuosi, kad to daryti nereikėjo. Jokio akademiškumo, jokio profesionalumo, tik intuicija ir minčių kūliai – štai ką galima krauti į blogą. Taigi tokia kažkiek sentimentali, šiek tiek nuspėjama, į pabaigą ištempta, bet visai prasminga knyga. Net labai prasminga, jei pagalvosi, kiek daug bylų, kiek daug gyvenimų, neišpasakotų pasakojimų dar glūdi archyvuose. Kai kurie gal tuziną kartų įdomesni už Eigulio dukterį, bet niekas to nesužinos. Autorei jaučiuosi dėkinga už ryžtą ir kintančią, gyvą, spragsinčią ir plaukiančią kalbą ir ... už tas valandas, kurias palaimingai pramiegojau ilgų aprašymų ir veiksmo nebuvimo užliūliuota. Poilsis juk niekam nepakenkė. Dar už tai, kad savo knygoje mini Skrebotiškį. Tetirvinai man – tokia išilgai pravažiuojama gyvenvietė, jokių artimesnių ryšių su ja kaip ir su Biržais, be to nuolatinio pravažiavimo ir kelių senų pažįstamų. Tiesa, ten dabar veikia kažkokia bendrovė, taip ir liko ūkininkų kraštu. O Skrebotiškis kuo? Artinantis nuo Šiaurės, kur, alytnamių gyvenvietėj, teko (ne)laimė augti, neprivažiavus Tetirvinų, yra žvyruotas keliukas į Skrebotiškį. Taip greičiau pasieki Vaškus. Bet Skrebotiškis ne tik Žagrakalytės giminaičio, bet ir mano senelio  (irgi Juozo, tiksliau Prano Juozapo) pasakojimuose. Ten jis baigė pradinę mokyklą. Buvo vienas iš tų, kurių toliau neleido į mokslus. Liko prie žemės, vėliau prie geležinkelio, galiausiai – kolūky. Visai ne su gailesčiu tai miniu. Geras žmogus man seniau pasakojo gražias istorijas apie Skrebotiškio klestėjimą (ten dabar likusios kelios sodybos) apie Vaškų miestelio žydus, apie tai, kaip keliu, kurio dabar nebelikę, važiavo pirštis mano močiutei. Insultai, trintukai, ištrynė viską... Net veidų, net veidų nepaliko. Užtad aš jam dabar ir motina ir sesuo ir žydė ir gydytoja ir dukra, bet kas, tik ne anūkė. Taip viskas ir nutrūksta.

Sunku turėjo būti Žagrakalytei savo giminės medžio šaknų ieškoti. Daug sūnų, daug giminų, daug vietų, daug išgyvenimų. Nutrūko. Jaučiuos net laimingesnė, kad ne tokia turtinga.  Ir kaip knygos autorė sakė viename interviu "pas mus apie tai kalbėti nelabai priimtina". Gerai, pasidžiaugiau, kad ir aš iš to krašto, kad senų žmonių auginta, o dabar prie knygos. 

 Senų žmonių auginta. Nei linarūtės nei mėšlavežiai, rugiapjūtės ar kiti pavasario, vasaros, rudens, žiemos darbai man didelių nuostabų nekelia, nors nei vienoje nedalyvavau. Nei maistas nei papročiai net obuolių rūšys. Tas dalis skaičiau linksėdama arba tiesiog užmiginėdama. Bet pripažįstu, kad miesto vaikams paskaityti bus visai įdomu, nes gyva. Receptai, liaudies patarimai, papročiai, gyvensena –viskas vienoje vietoje.  O aš ieškojau žmonių, intrigos, poetinės prozos intarpių – jie man tiko labiau –pačios Žagrakalytės pasakojimo, nes Juozo tonas nuobodokas. Pažįstu tokią rašyseną kaip būdingą seniems atvirukams, Tarybinei moteriai, kurios numerius pelės turbūt jau sugraužė, Mūsų sodams (jei gerai pamenu pavadinimą. Popierius geltonas, višelyje – raudoni obuoliai ant obels, buvo vienas toks viršelis, dar buvo kažkoks su jurginais). Juozo laiškus knygos pabaigoje pagarbiai praleidau. Man atrodo, kad autorė, siekdama išsižadėti autorystės, labai jau save supaprastino, sutrumpino, kad daugiau liktų Juozo, Antaninos, čigonėlės, brolių, sodų, dobilų. Be reikalo, žvilgsnis iš dabar  – labai įdomus ir autentiškas, norėtųsi daugiau tokių komentarų, įkvepiančių gyvybės. Matosi, kad šališkai reaguoti į giminaičių istoriją nebuvo įmanoma, kad emociją valdyt reikėjo oi kaip, bet pasisekė. Lengvutę Juozo jaunystės meilės istoriją ryte prarijau ir taip dar kelis šimtus puslapių, neįskaitant tų, kur skaičiau neatidžiai ar galva linksėdama. 

Knygos struktūra  –  atrodo, tarsi pasakojimas būtų nesuvaldytas, bet baisu kaltint – pagalvoji – taip ir turi būti. Juk archyvai, tėvai, seneliai  – nei vienas jų nepasakoja ištisai, viskas fragmentai, nuotrupos, skeveldros. Tad ir pati knygos struktūra man primena nervingą, trūkčiojantį senyvo žmogaus pasakojimą su retais, gyvais intarpais. Knygoje vienas nelaimingai vedęs vyras paleidžia žirgus šuoliais ir atsitrenkęs į tilto stulpą apsiverčia, žūva. Kodėl tai prisimenu – pasakojimas toks. Iš esmės apie mirusį žmogų, buvusį gyvenimą – todėl ir nevientisas, o šuoliais. Fragmentavimas turi ir vieną privalumą – labai lengva prie knygos grįžti iš naujo. Ir didelį trūkumą – apie ką buvo prieš tai kalbėta. Kur dingsta pirmuose puslapiuose pamilta čigonėlė? Pačioje pradžioje iš viso nesupratau, ką skaitau. Skaičiau ir skaičiau. Galvojau, jei taip visą laiką, mesiu šalin. Kas buvo toliau, motyvavo tokią pradžią.

Didelė knyga. Vakarais į patalus neštis nepatogu, troleibusu vien dėl viršelio irgi nesiveši. Bet gerai, kad viena. Vienos giminės fragmentuota istorija kitų gyvųjų, laiko ir vietos kontekste. Gerbiu kokybiškus autorius, kurie rašytojo vardą užsitarnauja ne knygų kiekiu.
Ir dar labai norėjosi kritiškesnio požiūrio į patį Juozą. Žinoma, kai jis parašė šią knygą, kaip teigia autorė, negi gali prašyti. Bet... Įdomu, kaip apie jį atsiliepė šeimos nariai, broliai, pažįstami. Žinoma, gal Juozas ir buvo geras žmogus, šito negaliu paneigti, bet požiūrių skirtumai, jaunystės pajuokavimai, klaidos, graužatis dėl kažko (kad ir dėl Antaninos aukos) galėtų būti ir labiau išplėtota. Būtų dar labiau žmogus nei yra. Tik kaži ar įmanoma.

Antrą kartą skaityčiau tik kai kurias dalis ir autorės intarpus – mielai. Gyvenimas per trumpas, kad galėtum skaityti tas pačias istorijas. Jau gana to, kad kai kurias turi priverstinai išgyventi, nes esi kažkieno vaikas, anūkė, patikėtoja, klausytoja, dukterėčia, galiausiai kaimynė.

Taigi, ką aš norėjau pasakyti – šiaip tai patiko. O kai dvi savaites esi nedarbinga ir net į lauką (už lango, tiesiogine to žodžio prasme, laukas) neini, nes tuoj sutūso ar sudusina, tos visos žalios Juozo ar Agnės aprašytos pievos labai tikroviškos. Geriau nei kompiuteriniuose žaidimuose. Skaitymas prikėlė pievų ir senų spintų kvapą, skrynių ir durų girgždesį, šulinio svirties braškėjimą, kibirų tarškėjimą, karvių baubimą, skarelių plevenimą, vėjų glostymą, arklių prunkštiną, upės taškenimą, šieno šiurenimą, dalgės pustymą, grūdų šnaresį, paukščių nutylėjimus prieš audrą, senų žmonių atodūsius, pūkinius patalus, ančiukų cyplenimą, kalakutų burbuliavimą, žasų spiegimą, skeliamos malkos duslų kritimą, degančių malkų klyksmą kuknioje. Močiutė sakydavo, kad tai mirusių žmonių sielos į medžius sulindę. Galvojau, čia tam, kad pirštų nekisčiau. Vėliau sužinojau esant kažkokio tikėjimo.  Galiausiai supratau, kad kaimas niekada iš manęs nepaliko, aš palikau kaimą. Ir kokių tik sentimentų neprigalvoja serganti, moteriška galva. Todėl ir nerengsiu publikacijos.

Atgal į gyvenimą. Eilėje laukia trys kompiuteriniai žaidimai. Gražūs žaidimai. :)