Laiškai genijui arba kažkas ne taip
Pažiūrėjau "Laiškus Sofijai". Tobula muzika, geresnio fono negaliu įsivaizduoti. Puikūs gamtos vaizdai, puikūs paveikslai. Viskas gražu. Čiurlionis atrodo kiek vyresnis nei 35-erių. Čiurlionienė graži, tik labai jau "iš teatro". Nepakartojamai daug arbatos gėrimo ceremonijų, bent penki gražūs stalo servizai, dideli langai, daug šviesos, gražūs apdarai. Viskas tinkama romantiniam-biografiniam filmui. Tik...
Norėčiau būti negirdėjusi kokių dešimties-dvidešimties frazių, kurios: a) yra labai banalios b) pasakytos labai ne ta intonacija.
Ne veltui manęs paklausė, ar žiūriu moterišką serialą. Kas leido Sofijai sakyti "juk jau 1908-ieji", kas sugalvojo priartinti jauną Čiurlionį ir leisti jam neintonuojant pasakyti trumpą sakinį apie laimę. Juk toks trumpas sakinys. Akys tiki, kuo sako, intonacija visiškai dirbtina. Su tuo netikrumu sunku susidoroti ir Sofijos vaidmenį atliekančiai aktorei. Verdiktas būtų - per daug teatro, ryškiai per daug. Teatro maniera, teatro žvilgsniai, teatro laikysena. Filme yra pora scenų, kur jaunas ir jau suaugęs Čiurlionis stebi spektaklį. Tai štai, ta moteris galėtų vaidinti ir Sofiją. Nes Čiurlionienė-moteris nelabai skiriasi nuo scenoje matytos. Jau po filmo peržiūros, kai tik pagalvoju apie Sofiją, prisimenu jos juodas akis. Tiesiog akis. Šimtus kartų tą patį žvilgsnį. Įsimylėjusi Sofija man patiko, įsimylėjusios Sofijos akyse buvo daugiau švelnumo, jaudulio. Vėliau Sofija tapo pernelyg vienoda. Kuo gedulingų pietų kalba skyrėsi nuo kalbos miniai? Atsistota ir išdrožta. Nežinau, man trūksta moteriško subtilumo. Norėta pavaizduoti stiprią moterį, kokia Kymantaitė ir buvo, bet visiškai nepavyko sukurti Čiurlionio mūzos (ar ją vertino tik dėl grožio?) nei namų židinio kūrėjos nei mylinčios motinos nei užsispyrusios, valiūkiškos dukters. Įsiminė keli, mano manymu, tikrai puikūs epizodai - kai Zosė leidžiasi paskui traukinį, kai verkia po karininko išpuolio, kai sužino apie savo vyro mirtį gydytojo kabinete (prie jo kūno - vėl gi teatrinės intonacijos). O štai Čiurlionio vaidmens kūrėjas, nors ir be patirties, susidorojo gal tūkstantį kartų geriau.
Pirmą valandą filmą žiūrėti buvo malonu dėl vaizdų, bet erzino kalbėsena. Antrą valandą pasidaviau pasakojimo įtaigai, tragikai, muzikai ir buvo labai gerai. Tinka ne tik edukaciniais tikslais ir ne tik sekmadienį. :)
O dabar einu žiūrėti "Laiškai Džiuljetai". Taip, filmo pavadinimas man irgi toks kažkoks netikęs atrodo.
Reklamėlė: https://www.youtube.com/watch?v=f_ke3GQqdHs
