My little joys of living

 Nykštukai baigia apipaišyti visas Perkūnkiemio plyteles. O aš einu užsisvajojus ir vis išsigąstu palenkus galvą ir išvydus violetinę saulutę su šešiais dantimis arba gėlę neproporcingais lapais. Nebesistebiu tik troleibusais – įvairiausių spalvų, dydžių, formų...   Griovoje, kitąpus mūsų balkono, užkabino kažkokią rožinę širdelę – balionėlį. Dabar penki vienu metu stengiasi ją numušti akmenim, o man taip skauda širdį dėl tos širdelės. Būsima šiukšlė, regis, bet dabar tokia puošmena laukams, kurie pamažu keičia atspalvį iš geltonos į žalsvą.    Kaip ir kasmet stebiuosi, kada tas pavasaris atėjo ir suvokiu, kad nieko nepramiegojau – jis tik ateina. Tai jauti, kai atsidarai balkono duris ir kambaryje tampa šilčiau. Ateik ateik, pavasari! Eičiau gerti arbatos į balkoną, bet bijau nykštukų. Kas bus, jeigu išsigąs, jei pakalbins, jei per stipriai užsiklegės. Sunku pakeisti įprotį į nykštukus – buvusius sniego žmogučius – veizėti per neatitrauktas dienines užuolaidas...

   Naktimis tyko mėšlungiai ir pritykoję griebia už kojos. Vaizdiniai akyse išsiklaipo lyg Salvadoro Dali paveiksluose ir kaip beužmigti beformiuose pataluose? Kada joms išsilaisvinti žino tik įsitempusios gyslos. Greičiau, greičiau  – šnabžda  pasąmonė. Paryčiais, paryčiais – rėkia gyslos. Taip ir nesusitaria – budrus miegas rankioja išsigandusius, susislėpusius sapnus. Bet kas iš to?   Naktinių klejonių gabalėliai. Ir begalinis dienų skubėjimas. Keistos valandos senose skaityklose ir poilsis apdulkėjusiam teatre. Rūstūs troleibusų keleiviai ir užspiesti, į naktį panirę miesto laukai. Be galimybės ištrūkti. Menki žiburiai lyg spingsulės ir dangus nerūstus, nes vasara artinas atokvėpsmis po atokvėpsmio, varva į miesto gerklę, susigeria odon. Kojos smenga į atvirą Vilniaus žaizdą, mašinos palieka randus, šunys teršia poras. Šiaurinė Vilniaus dalis pūslėta kaip nutrintos mano kojos.   Pati šitaip prisvaičiojusi apie Vilnių, surandu, kas buvo ne svai...

 Pradėjo tirpti dešinė ranka ir aš vos laikausi neužsikvatojus. Menkai tesvarstydama lyginu chaosą savo smegenyse su puotos scena iš O.Koršunovo ,,Meistro ir Margaritos", kur ekrane visokie baisiai keisti vaizdai, salėje dar baisesni garsai. Kai būnu išsigandus visada norisi atsisukti ir pažiūrėti, ar už savo nugaros nepamatysiu kokio Pinčiuko sėdint. Kartą atsisukus vos nepašokau iš kėdės – mat išsigandau senyvos moters. Dievaži, jos pelėdiškos akys ir plaukų kuokštas ant viršugalvio tikrai man jį priminė... Gal ir juokinga, bet man tas Pinčiukas iš dar nespalvoto kino filmo ,,Velnio nuotaka" tikrai baisus, nepalyginsi su nudailintu Mikutavičiumi ir jo lako pertekliumi ant plaukų, kurį žmonės turėjo aiškiai matyti Vingio parke roko operai ,,einant". Nes siautuliu to nepavadinsi. Siautulys būna Koršunovo spektakliuose, muzikos ir dailės kūriniuose, labai geruose kino filmuose ir, tikriausiai, mano galvoje, kai mėginu rašyti apie kiną arba teatrą.    Sąžinė yra proble...

  Trečiadienis. Savaitės darbai baigti, stačia galva neriu prie bakalauro. Nors dar nebaigtas komentaras ir interviu bernardinams , o straipsnis apie premjerą LNDT tik pradėtas... Pavasaris arti arti (tikiuosi, nebestabčios parūkyti už kampo), nuotaika geryn, o darbų daugyn. Jei po šių kelių mėnesių aš dar norėsiu kažką rašyti, vadinasi, rašymas iš tiesų yra mano pašaukimas. Nors antradienį R. sakiau, kad mane vėl aplankė seniausiai pamirštas jausmas ,,nekenčiu literatūros". Iš tiesų tai meluoju. Tiesiog antradienis - literatūros pertekliaus diena, po kurios suvokiu, kokių skaitymų iš tiesų nemėgstu. Papievio ypač? Šį faktą dar reikia šiek tiek patikrinti, bet kad tai padaryčiau, turėsiu eiti prieš savo prigimtį, tad... palikim tai vėlesniam laikui.   Šiandien maximoje nuolaidos prieskoniams vazonėlyje ir aš vis dar noriu šokinėti ant vienos kojos, nors jau turiu čiobrelį ir raudonėlį. Eidama namo vis galvojau, kad tai toks pats pusgaminis kaip ir tie žemaičių blynai,...

Tas pats kitoks Šv. Valentinas Vasaris man gražus ne dėl Šv. Valentino dienos. Juolab, kad paties Šv. Valentino tądien beveik nebelikę. Viskas blizgučiais, širdutės formos pagalvėlėmis, širdutėm apipaišytais puodeliais, meškučiais,  laikančiais tas pačias širdutes ir taip toliau. Banalu, kad net koktu. Jei prieš Velykas ir Kalėdas dar apžiūriu niekučių lentynas ,,Maksimoje", tai prieš Valentino dieną traukiuosi atatupsta. Regis, ne aš viena, nes vis madingiau tampa švęsti KITAIP. Pavyzdžiui, kalbėti apie kraujo donorystę  ar kalbėti apie širdies motyvą . Ta pati Valentino diena, tik iš kitos pusės. Jei iš viso pasirenkame variantą ,,švęsti", tai daryti KITAIP tikrai įdomiau... Negaliu sakyti, kad esu iš tų, kurios Valentino dienos nešvenčia. Regis, nieko neplanuoji, bet vis kažkaip išpuola paminėti. Ir mylimiausių gėlių gauni. Žinoma, sunku būtų surasti merginą, kuriai nepatiktų toks dėmesys.   Kas įvyko vasario 12? Gal kas išsiskyrė, gal ir susituokė, bet...

  Dienos dabar apniukusios ir šaltos, todėl vis sunkiau pakilti rytais. Rodos, miegotum visą dieną. Žinoma, miegoti visą dieną aš niekaip nesugebėčiau, bet jei protarpiais paskaityčiau ir gaučiau šiltų bandelių ir arbatos į lovą - galėčiau ten tysoti iki sutemų. Tokie tie planai, kuriuos vis iškeičiu į sušio degustaciją svečiuose, karštą vyną su grupės draugėmis ar Koršunovo spektaklį.   Šiandien sukanka lygiai savaitė kai persikraustėme į naujus namus ir jau vis rečiau beaplanko nostalgija prieš tai gyventam butui. Įprantu, aplinka tampa sava - vakarais darosi malonu sugrįžti. Ir be galo ramiu tampa gyvenimas. Bijau, kad tuoj imsiu pati sau pavydėti.   Karšto vyno sezonas atidarytas, už lango ūžauja vėjai ir rytais vis dažniau norisi išvysti sniegą. Kas žino, gal jau greit gausim pasidžiaugti taip laukiama žiema... Šįkartą tiek. :)   Jaukumo!

  Gražus ruduo ir gražūs rūpesčiai. Nauji ir seni, laukti ir netikėti mano rūpesčiai, iš tiesų, yra labai malonūs. Rašau, kad pasidalinčiau. Ne pasigirčiau. Šiuo metu veikiu tik tai, kas man tikrai teikia malonumą. Studijuoju, skaitau, bendrauju, mokau, kuriu, mankštinuosi ir laistau orchidėjas.    Todėl taip retai ir rašau (Ne)reikalingan - kad per dažnai nesigirčiau.   Kartais pagalvoju, kad po keturių filologiškai praleistų metų gal reiktų pasukti į socialinius mokslus.  Erzina tie asmenybių kultai: ,,o Dieve, Maironis", ,,Dievai, čia juk dėstytoja M...", ,,Greimas pasakė...". Kartais atrodo, kad visi mūsų darbai tik ir sukasi apie tas mirusias asmenybes ar gyvųjų kultus. O ką mes galime suteikti ne kolegai filologui?    Vienuoliktokai nežino, kad šie metai - Maironio, o juk visos pakampės ūžė! Renginiai, skaitymai, Maironis stotelėse, Maironis stenduose, Maironis spaudoje, Maironis radijuje ir televizijoje. Bet Maironio nėra ,,Di...

   Rudens distancija ilga, bet jis bėga labai greitai. Regis, daug greičiau už Usainą Boltą. Skuodžiantis spalis sukelia smarkų skubos vėją, kuriame ir sukuosi. Stabteliu tik troleibusų stotelėse laukdama persėdimo ir stebiu lėtai krentančius lapus. Bespoksodama praleidžiu troleibusą ir tenka atsiprašinėti už vėlavimą.    Vilnių imu pažinti kaip niekada gerai (butų apžiūros sumetimais), bet naujų namų dar nė kvapo. O senieji kvepia obuoliais.   Savaitgalį aplankiau rudens gėrybių nestokojančią Šiaurę. Rytais valgiau blynus su cukinijom, o vakarais grėbdavau lapus kol sutemdavo. Patyriau keturias sulėtėjusio ritmo dienas, skaičiau daug Martinaičio ir mąsčiau, kokia gražiai liūdna gali būti senatvė. Miestą pasiekiau pirmadienį, todėl dabar taip sunku suvokti, kodėl ši savaitė tokia trumpa. O joje turi tilpti ne tik gausybė darbų, bet ir keli spektakliai ir papildoma raštliava ir (būtinai) pasivaikščiojimas Vingio parke, kol ruduo dar nepapustė padų. ...

Be trijų minučių devynios ir aš jau namie. Vis dar neįprantu prie bedarbystės arba kitokio darbingumo (žiūrint kuriuo kampu pažiūrėsi). Pasvalyje 1990-tais gimė 8 Justinos, o aš suskaičiavau tik penkias. Ir nurimau - tai reiškia, kad šis miestelis didesnis nei maniau. Tikėjausi, kad pažinosiu visas aštuonias. Vis dažniau mintys nukrypsta į išsiskyrusius gyvenimo kelius (savo ir J., savo ir kitos J., savo ir G.), bet viskas yra normalu, nes niekada nežinai, kada tie keliai vėl susibėgs į vieną. Ar bent jau atsidurs vienas arčiau kito. O dabar ruduo, ramuma, poezija ir proza, mylimi ir pakenčiami mokslai ir visa kita. Meilė, buitis, iliuzijos, draugystė, rudens derliaus salotos ir Maironio skaitymai, į kuriuos pavėlavau. Pavėlavau, nes kelią pastojo   W. Szymborska ir ,,Katinas tuščiuose namuose". Negaliu šio eilėraščio neapgyvendinti tinklaraštyje - visų savo įspūdžių skrynelėje. Katinas tuščiuose namuose Numirti - šitaip su katinu nesielgiama. Nes ką turi veikti katina...

  Ar tik man atrodo, kad šiais metais ruduo ateidamas labai skubėjo? Prabėgo dar tik septynios rugsėjo dienos, o jau lapų kritimas didžiausias. Ir lietus merkia kelis kartus per dieną. Kutena savo šaltais pirštais blakstienas taip, kad norisi užsimerkti. Kai nelyja, dar gali pasimėgauti priblėsusia buvusios vasaros saule, bet spinduliai jau prigesę tiek, kad kaitros nė kvapo. Tik oras likęs toks neapsakomai vaiskus. Ir grindinys atvėsęs - palietus delnais, į kūną skverbiasi šaltis.   Atrodo, kad į Universitetą grįžau vakar, o jau pradėjo savaitė. Vienas dėstytojų sako, kad atsipalaiduotume - kitas liepia susikaupti ir kibti į darbus. Nors neramu, bet veide atsiranda šypsena. Literatūros katedros dėstytojai turi neblogą humoro jausmą. Gal šis ateina ir su amžium... Kas žino.    Penktadienio vakarui susirenkame trumpiems Fernando Pessoa poezijos skaitymams. Jis harmonizuoja visą dieną. Skaitai, stebies ir supranti šimtąjį kartą, kad genialumas tikrai slypi paprast...

  Prieš porą valandų nusipirkau 102-ąją savo bibliotekos knygą. Ja tapo... tadam tadam... Sigito Parulskio ,,Pagyvenusio vyro pagundos". Palaikysiu ją dvidešimt metų, o tada padovanosiu vyrui (savam ar pažįstamam). Kol kas nepersigalvojau. Perskaičius pirmą kūrinį ,,voveraitės" pasijutau lyg ruoščiausi žiūrėti pornografinių elementų kupiną meninį filmą. Vėliau situacija pasitaisė, bet vis tiek, mano manymu, šią knygą reikėtų vadinti ,,Pagyvenusios vyro pagundos". Gašlumas sumaišytas su šventumu... Parulskiška.   Grįžo Kęsto šeimininkė ir šis vėl apsimeta paklusniausiu pasaulyje katinu. O tik neseniai kovojo su manimi dėl pusės lovos ir teisės miegoti ant muzikinio centro. Jeigu kada reiktų jį įsikatinti, gerai pagalvočiau.  Gyvenimas atrodo gražus, kai nuvažiuoji iki Klaipėdos, kad pabūtum prie ežero ir parvežtum Senojo Vilniaus alaus. Dėkui, R., pasivaišinsim. O mes kol kas tik kalbam apie keliones ir staiga man brakšteli galvoje, kad paskutinius metus ir nebu...

- Žinai, aš po lova laikau daug meškiukų. - Ta va, kas ten naktim šnibžda. Tokie pokalbiai vyksta, kai susitinka dvi lakios fantazijos... Vakar Kęsto šeimininkę išleidau aplankyti jūros, tad jau para kaip tenka storąjį katuinį myluoti, maitinti, glostyti ir šukuoti. Malonus darbas ir maloni draugija! Turiu silpnybę katėms, gėlėms, saldumynams ir knygoms. Kalbant apie jas - vakar pagaliau suradau laiko susitvarkyti savo knygų lentynas (malonumas keliant knygas į beveik trijų metrų aukštį) ir ką gi galiu pasakyti - mano Vilniaus namų bibliotekoje lygiai 101 knyga. Iš jų 98 namo pertemptos pačios, trys - mielojo indėlis. Vadovėlių, knygų iš bibliotekos, ,,Trimatės grafikos", ,,Logikos ir dirbtinio intelekto" (jas naudoju kaip skirtukus) bei Dawkinso ,,Dievo iliuzijos" neskaičiuoju. Grįžusi į Šiaurę žadu suskaičiuoti ten sukauptos bibliotekos turtus. Dauguma tėvų globai paliktų knygų dovanotos man kaip įvairių moksleivių literatūrinių konkursų dalyvei. Tuo tarpu Vilnia...

  Koks jausmas apninka išeinant iš darbo, kuriame praleidai metus? Žinoma, priklauso nuo to ar mėgai ten darbuotis. Nebuvo taip, kad savo darbo vietos nekęsčiau, bet išeinant neskaudėjo. Ir kažko tai norisi švęsti. Taigi nuo šiandienos esu atvira darbo pasiūlymams ir ne tik. Du vakarus iš eilės galėsiu eiti pasivaikščioti ir iki kitos liepos pabaigos (mano skaičiavimais) turėsiu daugiau nei 13 laisvų savaitgalių. Daugiau nei 13 savaitgalių per metus! Kaip mano miela draugė Z. sako: ,,That's cool"! Laisva kaip paukštis vasaros kaitroje? Ne visai. Mėgstu įsipareigoti. Mano praktika puikiame (kalbu be perdėto patoso) interneto dienraštyje artėja į pabaigą, tačiau rytoj ryte jau trauksiu link Užupio! Ir ten mėginsiu susipažinti su kitokiais rūpimais dalykais, taipogi susijusiais su viešąja erdve.    O vasara kaitri. Tokia kaitri, kad ir parduotuvei, esančiai ne taip jau toli nuo namų, pasiekti reikia daug jėgų.  Vasaros karštis, rodos, kažkaip ypatingai veikia ir smeg...

    Šiandien vakaras, kokių beveik nebūna - aš ir Hofmano katinas Murkis likom vieni namie. Ir gaudom naktinius drugelius, kad rainasis paskui pasimėgaudamas pačepsėtų.:)      Šalimais - Alvydo Šlepiko romanas ,,Mano vardas Marytė", bet noras skaityti pabėgo į mišką. Sakė, sugrįš rytoj - skaudi, tačiau įtraukianti knyga. Visai kaip kojūgalėj įsitaisęs protingasis katinas - jei ilgai žiūrėsi jam į akis, pasijusi menku. Nereikia žiūrėti katinams į akis. Kaip kad nereikia liūdėti likus vienam namuose - ramybė yra atlygis. Toks pat puikus kaip ir Taurakalnis, kurį gali vadinti savo kiemu. O Taurakalnis man yra nusiraminimas tada, kai labai pasiilgstu gamtos. Aš esu žemės vaikas, besisvečiuojantis mieste, kuris, kad ir koks gražus bebūtų, niekada nebus tiek savas kiek laukai, sodai, paupiai. Atitrūkti nuo miesto kartais man tiesiog būtina...    Ir labai gražios man yra vasaros dienos. Tokios brandžios, gausios, sodrios ir ilgos. Tik paklausykite: Su...

  Dvidešimt dienų nedovanojau (Ne)reikalingam nei vieno žodžio. Atsiversdavau, permesdavau akim, rašteldavau žodį ir nutupdydavau jį Juodraščiuose . Kartais norėdavosi paliūdėti, kad labai sunki buvo pavasario semestro sesija, kartais kildavo noras pasidžiaugti, kad visai neblogai sekasi su ja tvarkytis, o ir šiaip visokių džiaugsmelių ir liūdesėlių būta, bet... Dabar atrodo, kad viskas jau praeity ir to ,,visko" nelabai norisi prisiminti.   Iš parduotuvės A. išeiti ne taip jau ir lengva, kaip tikėjausi. Buvo trys ,,sportadieniai" ,,Black Friday", dabar bus darbas iki dvylikos nakties, o paskui ,,išsinešdinimo"dienos. O tada... Tada prasidės ATOSTOGOS nr.2 (pirmosios startavo išsiuntus kursinį darbą). O atostogose bus daug džiaugsmo, daug malonaus skaitymo ir rašymo (geriau pagalvojus, tai kiek mazochizmas), daug kvepiančio liepų žydėjimo meto Šiaurėje, daug saulės ir daug mylimiausios krikšto dukrytės A. pokštų. :) Bus!    Bus susitikimai su seniai matytais, ...

   Kai tavo kūno temperatūra jau trečią  dieną svyruoja nuo 36,6 iki 38,5 ir gydytoja patvirtina jau beveik aiškia buvusia diagnozę ,,angina", gyvenimo ritmas sustoja. Nedarbingumo lapelis, praleistos paskaitos, neapetitas, lovos režimas, knygos, televizorius. Visai poilsis, jei taip velniškai nesibadytų ta apvali adatinė mano kaklo kairiojoje ir pamainomis nekankintų karštis su šalčiu. Tatai didžiausiais negaluojančios šiandienos mano gyvenimo džiaugsmais tapo tobulas slaugymas (nuoširdus ačiū D. ir R.),  ir didelis džiaugsmas, kad kaip tikras ligonis gavau gėlyčių ir turiu, kas pradžiugina arba kitaip tariant - neleidžia nukabinti snapo.   Dienos atradimas (senai naujas):  http://www.pasvalia.lt/object.php?id=107  (virtuali senų nuotraukų ekspozicija), kuris vis tiek nenurungia vakar matytos Žemaitės ,,Marti" ekranizacijos. :) Ir vis giliau klimpstu į ,,Game of Thrones".  Ech, man vis tiek nepatinka sirgti. Ir ypač tie antibiotikai ir prob...

   (Ne)reikalingas kurį laiką buvo numestas į šalį. Negaliu sakyti, kad todėl, jog nieko nevyksta. Vyksta, tik dažnai tas vyksmas atrodo pakankamai neįdomus ir nesvarbus, kad apie tai rašyčiau, arba įspūdžiai nublanksta greitai. Arba nebemoku rašyti.    Šį faktą mėginau paneigti dalyvaudama viename dramaturgijos konkurse ir po visų tų metų kai nerašiau ištisų pjesiukių (pjesėmis vadinti neleidžia pagarba rimtiems dramaturgams), o tik vieną kitą fragmentą, buvo kažkoks ,,vau". Pasirodo, scenos kalba man artimesnė negu bet kada anksčiau ir rašyti yra įdomiau nei kada nors anksčiau. Vis pagalvoju, kad nesu jau tokia unikali, kad gyvenčiau iš rašymo, bet niekas man nedraudžia rašalioti, jeigu man tai malonu. Tik reikia kažkaip suspėti: užsidirbti, pavalgyti, pamiegoti, pasimokyti, pasidalinti, pasidžiaugti, pabūti... Ir dar daug ko reikia. (,,O tempora, o mores!")   Ant stalo Meko ir Niliūno dienoraščiai, nebaigta skaityti Ionesco pjesė, o man atostogos! Šį įvykį ...

  22:54 baisiai skauda nuvargusias kojas, o galvoje ne vien tik Algimantas Mackus. Gaila, o turėčiau dabar jau dėlioti paskutinius taškus savo ,,puikiam" pranešimui, kurį skaitysiu ne vėliau kaip rytoj 9 valandą ryto. Aš nežinau, ko žmonės iš manęs tikisi, tačiau suprantu, ko aš noriu iš savęs ir man atrodo, kad šitai jau yra gerai. Mintys jau mielai nebegultų į popieriaus lovas, o palydėtų mane saldžiam nakties miegui, tačiau aš nutvėrinėju jas po vieną, už kojos, ir  taip stengiuosi neprarasti budrumo.   Diena buvo gera, nes:   a) šiandien turėjau piktą klientę ir galiausiai priverčiau ją nusišypsoti. Taškas man.   b) jau galiu įkvėpti pavasario   c) liko pora dienų ir keliausiu į tėviškę   d) paskaita apie Škėmą ir Pūkelevičiūtę buvo įdomi :)   e) bėgdama iš paskaitos į darbą spėjau užkąsti   f) galiu mąstyti apie Mackų kiek telpa, nes visi kiti šiandienos darbai jau padaryti...

   Bepročiai nebevaikšto Neries ledu, o kieme jau telkšo balos.  Vakar vakare užgniaužė kvapą akimirka - tam pačiam akmenimis grįstame kieme, šalia didžiulės balos stovėjo maža mergaitė ir dainavo ,,la la la, la la la, kokia didelė bala". Tada aš vėl supratau, kad realybės kloduose gali glūdėti fantazijos lobiai. Ir nepaisyti pavasario yra tiesiog neįmanoma. Jis jaunas, gražus ir veržlus - mano metų laikas.   Norėtųsi sakyti mano fronte nieko naujo, bet visada būna nauja. Katutis, prisiekęs krevečių gerbėjas, naujai surasti Katiliškis ir Škėma, naujas veidas parduotuvėje A., naujo darbo paieškos, naujos baimės ir naujos laimės kaip ir, rodos, iš naujo surasti skaitymas ir rašymas. Ir kovo aštuntosios džiovintų braškių saldainiai. ,,Džiaukimės tuo, ką turim e, neimdami lyginti: niekuomet nebus laimingas tas, kam neramu, jog kitas yra laimingas" Seneka

    Mūsų namuose mažai laisvų kampų. Viskas stalais, lova, foteliu, lentynom, tik štai vienas vienintelis kamputis ištuštėjo, kai prieš porą dienų prigriebiau didžiulį lagaminą ir išsitempiau jį į Šiaurę, iš kurios minėtasis nebesugrįžo. Ir gerai - atsirado vietos Valentino dienos gėlėms. Jaukumas neišpasakytas. :)   Jei grįžtume prie kalbėjimo apie Šiaurę, tai tos pusantros paros aš laukiau beveik du mėnesius. Ir sulaukiau, ir nurimau. Vakaras ir galvoje sukasi veidai, vardai, kambariai, daiktai, puodeliai, arbatos, pašnekesiai. Sukasi sukasi, šypsosi. Gera.   Jei norėtumėte, kad prabilčiau ir apie gėles, tai gerai. Štai grupė Biplan dainuoja taip:  http://www.youtube.com/watch?v=Pb3TzuRh2WQ  ( žodžiai) , o štai daugiau apie spalvų reikšmes galima pasiskaityti čia:  http://mano.zebra.lt/gyvenimai/kodel/dienorastis/124615/ . :) Žinoma, yra tokia smulkmena - dar reikia ir mokėti taisykles pritaikyti, simboliais tikėti. Visgi gėles mes kartais perkame ...