Melancholija raunama su šaknim
Savaitę neparašiau nei eilutės nereikalingo teksto. Kaip jaučiuosi? Tarsi kažkas liko nepasakyta, ne iki galo išpildyta, prarasta, atimta iš savęs ir kitų. Plačiau apie tokias būsenas reikėtų pasiskaityti psichologijos knygose, o kažkada teko matyti, kad yra netgi toks dalykas kaip kūrėjo psichologijos nagrinėjimas. Tačiau vengiu kalbėti apie tai, ko neišmanau, o ir kūrėja man sunku save pavadinti (norisi banaliai išsisukti - visi žmonės ką nors kuria). Nors smalsu, labai smalsu man yra viskas. Žmonės, jų būsenos, požiūriai, santykiai, planai, poelgiai... Apmąstyti, suvokti, aprašyti ir interpretuoti.
Tačiau mintys šiandien tarsi plauktų prieš srovę. Kišamos į eilutes jos klykia ir spardosi, todėl aš jas tvarkingai sunumeruosiu punktais - tegul ten tupi.
1) Ich habe keine Zeit. Tačiau kažkokiais būdais, beveik nesimokius, sugebėjau išlaikyti vokiečių kalbos įskaitą. Tiesą sakant kažkaip dėl savęs gėda ir negražu. Galėjau ir daugiau laiko skirti šiam dalykui, kurį savo noru pasirinkau, galop, juk daugiau mokėčiau. Dabar nesiteisinsiu.
Graži buvo puokštė, skirta dėstytojai. Už tai, kad visą semestrą mus budino pirmadieniais ir užkrėsdavo gera nuotaika. O man gaila skirtis su ta grupe ir paskaitomis. O gal man gaila taip greitai bėgančio laiko?
Banalokai skamba. Bet...
2) Laukia egzaminų sesija. Jai nusiteikusi, laukiu, įdomu ir baisu. Baisu. Baisu. Baisu. Norisi įrodyt kažkam, kad jei jau dirbi ir mokaisi, nebūtinai mokaisi prastai. Nors realiai tai laiko tikrai turi mažiau už kitus.
3) Norėčiau pailsėti. Norėčiau egzistuoti su puodeliu arbatos rankoje, kai už lango sninga. Arba norėčiau vasaros vakaro. Tykaus ir vėsaus, su paukščių čiulbesiu ir lapų šlamenimu. Juk gruodžio 20-ta, o lauke NĖRA sniego. Štai kur mano melancholijos šaknys. Raut jas lauk!
p.s. Panele Pau, ačiū už pirmadienius ir antradienius su Jūsų arbata, Jūsų ,,room".
Tačiau mintys šiandien tarsi plauktų prieš srovę. Kišamos į eilutes jos klykia ir spardosi, todėl aš jas tvarkingai sunumeruosiu punktais - tegul ten tupi.
1) Ich habe keine Zeit. Tačiau kažkokiais būdais, beveik nesimokius, sugebėjau išlaikyti vokiečių kalbos įskaitą. Tiesą sakant kažkaip dėl savęs gėda ir negražu. Galėjau ir daugiau laiko skirti šiam dalykui, kurį savo noru pasirinkau, galop, juk daugiau mokėčiau. Dabar nesiteisinsiu.
Graži buvo puokštė, skirta dėstytojai. Už tai, kad visą semestrą mus budino pirmadieniais ir užkrėsdavo gera nuotaika. O man gaila skirtis su ta grupe ir paskaitomis. O gal man gaila taip greitai bėgančio laiko?
Banalokai skamba. Bet...
2) Laukia egzaminų sesija. Jai nusiteikusi, laukiu, įdomu ir baisu. Baisu. Baisu. Baisu. Norisi įrodyt kažkam, kad jei jau dirbi ir mokaisi, nebūtinai mokaisi prastai. Nors realiai tai laiko tikrai turi mažiau už kitus.
3) Norėčiau pailsėti. Norėčiau egzistuoti su puodeliu arbatos rankoje, kai už lango sninga. Arba norėčiau vasaros vakaro. Tykaus ir vėsaus, su paukščių čiulbesiu ir lapų šlamenimu. Juk gruodžio 20-ta, o lauke NĖRA sniego. Štai kur mano melancholijos šaknys. Raut jas lauk!
p.s. Panele Pau, ačiū už pirmadienius ir antradienius su Jūsų arbata, Jūsų ,,room".
