MEANING arba senų žmonių auginti vaikai
Apleidau savo blogus. Tinginystė ir nenorėjimas kalbėti(s). Šiurpuliukai nubėga supratus, kad antras variantas labiau. Jeigu rimtai, jau kelias dienas ketinau susiimti ir ką nors parašyti. Ne straipsnį ar reklamėlę be išliekamosios vertės, o kažką "nuo dūšios". Kad Rit. nebūtų gaila mano "delfienai" eikvojamo intelekto.
Visų pirma, ką pasakysiu, tai sunku tikėti savim, kai negali susirasti paprasčiausio darbo. Pirmadienio rytais būna ir pikta, ir graudu. Tikrai nesvajoju vėl keltis šešios trisdešimt ryte ir skuosti į autobusą, nors darbinga būnu tik nuo pusės dešimtos. Bet labai noriu dirbti, nes tada nesijaučiu kaip nusvylusi/nusvilusi namų šeimininkė. Ir... jaučiuos kažko tais verta. Tačiau drauge bijau užlipti ant to paties grėblio, kuris trankė mano kvailą galvelę ištisus trejetą metų. Vėl būti "ne visai" savo vietoje. Kita vertus, aš tą grėblį dabar labai gerbiu ir jam lankstaus, nes jis išmokė pasukti galvą į šoną ir apsidairyt idant negautumei eilinio guzo. Ir kantrybės. Matyt, pagonė, kaip mano močiutė mano. Bet čia ne aš, čia ji užaugino vaiką pagonį.
Juodai nemoku, bet baltai pavydžių žmonėms, kurie dar studijų metais ir iš karto po studijų atsidūrė savo vietoje. Ir dirbs ten ilgus metus. Aš kartais mėgstu pajuokauti "duokit man kėdę bibliotekoje, neišlįsiu iš ten dešimtmetį". Kartais man atrodo, kad gimiau jau pavargus. Kartais pasvajoju, kad niekada gyvenime nebedirbsiu su klientais. Kartais man jų be proto trūksta. Iššūkių, judėjimo, prievartinio reikalo mokytis. Susiskambinam su Zit., paburnoju į ragelį, kad jau artėja tie dvidešimtpenkerimetai, o vis dar neradau savo vietos gyvenime (įsivaizduoju, kad tokia, vis dėlto turėtų būti kiekvienam). Galbūt niekada ir nerasiu, kur galėčiau kurti "išliekamąją vertę". Toks prakeiskmas. Gyvendama Lietuvoje labai dažnai nedrįsdavau išsiųsti CV į tas vietas, kuriose svajojau dirbti. Dabar, kai įsidarbinti reikia dar ne tokių pastangų, gailiuosi ir viskas Lietuvoje atrodo taip lengva.
Daug dalykų darbo klausimu spręsis kitą savaitę, nes šit praėjusį trečiadienį-penktadienį aš tapau visiems "headhunter" labai reikalinga kaip projektų vadovė ir net kaip lietuvė. Kartoju Zit. (vargšė jinai, kad mato mane blogiausiose stadijose) "tu dar nesupranti, ką reiškia kalba. Čia kalba yra vis-kas, jei nori susirasti geresnį darbą nei Tesco lentynų pildymas. Kalba yra tavo ginklas, tavo prekinis ženklas, tavo guru". Sėdint namie neretai dar ištinka "o Dieve, jukčianiekasnekalbalietuviškai" faktas. Nueiti į vaistinę nebėra taip paprasta. Pirma reikia "išsigūglinti" simptomus ir raumenų pavadinimus.
Tie keturi mėnesiai iki šios dienos yra mokymasis kiekvieną minutę. Naujų žodžių, pavadinimų, tarimo taisyklių, transporto grafikų ir mitybos ypatumų. Jau yra ir rezultatai. Atidarau duris paštininkui ir tik uždarius suprantu, kad su juo "pliurpėm" angliškai, o man atrodė, kad lietuviškai. Darbo interviu jau jaučiuosi patogiai ir suprantu pašnekovus. Būna, kad važiuoju traukiniu ir šneku sau mintyse, tik kai pritrūksta žodžių, pagalvoju "how is it in Lithuanian". Irpanašiai irpanašiai irpanašiai. Nuo pirmos anglų kalba perskaitytos knygos iki suvokimo, kad "oi, internete galiu atsisiųsti ir lietuviškų knygų", bet joms nebėra poreikio, nes nėbėra didelio skirtumo.
Nors svetima, bet šalis ekonominiuirkitokiutenpožiūriu gera. Esu maloniai nustebinta drabužių kainų ir kokybės, el. prietaisų kainų ir kokybės bei maisto kainų ir kokybės. Vis dar maloniai nustebina "breaded" vištienos pusgaminiai, kurie yra iš vištienos ir šaldytos dešrelės, kurioms atšilus užuodi natūralios kiaulienos kvapą, o ne popierių. Taip pat pigūs bananai iš Kosta Rikos ir (ne)lenkiškos braškės, kurių vis taikaus paragauti. Stebina žiauriai brangus maistas kavinėse (kuriuo mane labai ilgai lepino) ir žiauriai malonus gaminimas namie, kai turi indaplovę.
O jei rimtai apie emigraciją, tai jau gyvenam geriau nei dauguma emigrantų, kurie stengiasi uždirbti butą ar mašiną ar dar balažin ką ir grįžti Lietuvon. Jau gyvenam atskirai. Ir niekas nebesipeša už sienos, niekas neberūko kažkokių neaiškių smirdančių dalykų, niekas neokupuoja virtuvės ir nepalieka makaronų kriauklėj. Neįsivaizdavau, kokia neatspari tapau tokiems menkniekiams. Dabar už sienos dūdele groja vaikas ir aš nuoširdžiai kelinta savaitė stebiu jo progresą. Dabar vonia laisva kada tik nori, dabar niekas netrukdo ramių ir tingių sekmadienio popiečių.
Ir vis tiek. Žmonės vis dar klausinėja, kada grįšim į Lietuvą. "Ne dabar" tegaliu atsakyti. Čia yra "per gerai" kaip sako Rit. Iš tiesų, pasikartosiu eilinį kartą ir kartosiuos vėliau, kad jei ne Lietuvoj, man nėra jokio skirtumo, kur gyventi. Po penketų metų norėčiau persikelti į Vokietiją arba Skandinaviją, nemeluosiu, kad labai vilioja ir Italija, net Bulgarija. Lietuva bus. Tikiuosi. Bet kol kas man užteks sugrįžti į ją atostogoms. Gyventi ten kol kas tiesiog nebe-si-nori.
Čia gal kiek perlipau per save, nes per tuos kelis mėnesius būta "susikrausiu lagaminą ir skrisiu į Lietuvą, išsinuomosiu butą, susirasiu darbą, stosiu į Komunikacijos fakultetą" ir t.t. Bet paskui supranti, kad čia palikčiau savo žmogų, kuris jau ketvertą su puse metų yra didžiausia mano pasaulėlio dalis. Atsisakyti jos reikštų atsisakyti dalies savęs pačios. Ir tada aš atsiprašau už tokius žodžius, stipriai apkabinu miegantį, nes man nėra jokio skirtumo čiužinysarlova, butasarkambarys, dvišakutėsarpenkiolika, LondonasarVilnius, didžiausias skirtumas yra tas, dėl kurio palikau viską ir išvažiavauišpaskos, kaip mano dauguma. Nors sprendimą priėmėm dviese ir trūko nedaug, kad liktume ten kur buvę.
Yra žmonių, kuriems visada atrodysi kvailutė gudraus vaikino valdoma marionetė, ir man gaila jų, nes jiems sunku suprasti kitus. Idant apsidrausčiau nuo tokių minčių, dažnai paklausiu "o kaip elgčiausi aš pati". Kaip elgčiaus, jei būčiau vieniša ir patikčiau kokiam tai alžyriečiui, kaip elgčiaus, jei visa mano šeima sakytų "tu išpuikus", o aš vis tiek norėčiau mesti viską ir išvažiuoti ieškoti kitų patirčių, kaip elgčiaus, jei mano sveikata būtų pašlijus, kaip elgčiaus, jei būčiau baigus MA ir manęs vis tiek niekas nevertintų ir nelauktų, kaip elgčiaus, jei turėčiau prižiūrėti du senukus, kaip elgčiaus, jei mano vyras staiga sumanytų nebesirūpinti šeima, kaip elgčiaus, jei būčiau ketvirtį savo gyvenimo paleidus vėjais, kaip elgčiaus, jei vieną dieną man viskas taip baisiai atsibostų, kaip elgčiaus. Niekada negali žinoti kaip elgtumeis pati. Dažnai neužtenka ir empatijos, kad suprastum, bet pamažu mokaus gerbti, o ne nuvertinti, toleruoti, o ne smerkti. Tai nėra lengva, nes turi stebėti savo bakterijas per padidinamą stiklą, o vidaus pelėsius matyti nėra malonu. Kaip koks profesorius Velykis...
"Aš niekada nebūsiu Tu, o Tu niekada nebūsi Aš" - ir vėl sakau Zit., su kuria kalbam ir lietuviškai ir angliškai, ir su vaizdais ir be vaizdo, ir pykstam ir ginčyjamės, ir raminam ir guodžiam, ir pasitikim ir netikim, ir laukiam ir nesuprantam, kas per velniava vis dar laiko mus kartu, nes iš mūsų nieko "neišeina" apart velniavos, maišaties ir diskomforto abiems. Dar dažniausiai "išeina" nuoširdi draugystė, kai nesikišam viena į kitos gyvenimą.
Atleiskit Jūs man, bet senų žmonių auginti vaikai bus melancholikai. Arba baisūs cholerikai. Faktas, tas, kad artėjant dvidešimtpenkmečiui atrodo, kad tiek daug jau gyvenime išmokau, dabar reikia tik gyventi. Ir po poros metų vėl "daeis", kad mano asmenybei dar tik paauglystė ir ji galbūt niekada nesiliaus augti, kol neuždėsiu ant galvos plytos, nepasiskandinsiu kasdienybėje ir nepamiršiu ausyse kamštukų. Bet nenoriu, gaila dvidešimtpenkemečių ir vyresnių, kurie jau taip padarė.
Iš tiesų, kas per velniava. Žmonės gauna darbus ir juos dirba, sekmadieniais važiuoja į "Akropilį ir būna patenkinti", tiesinas keratinu plaukus ir tatuiruojas antakius, perka rūbus ir keikia blogus kelius. Ir aš mėginu neatsilikti, suteikti tą "meaning" kėdei, naujai keptuvei, dantų pastai, trumpų plaukų šukuosenai. Pavyksta, nes aš jais džiaugiuosi. Bet matyt "meaning" skiriasi nuo "MEANING", kurio ieškau, nes žvaigždėtam danguj mėnulis nušvinta tik tada, kai pavyksta ką nors sukurti ar nuveikti.
MEANING. Mėnulis šiomis naktimis yra baisus, o mūsų langai aukšti. Visos jo lavondėmės aiškiai matos. Namai gyvi, nes jei ne garsai kieme, tai veikiantis boileris, jei ne veikiantis boileris, tai traškanti spinta, jei ne ji, tai traukinys važiuoja. Iš pradžių krūpčiojau tūkstantį kartų per dieną. Ir pašokdavau, kai paštininkas prisėlindavo prie durų ir staiga ant grindų pasipildavo laiškai. Dabar pažįstu kiekvieną esamų namų garsą.
MEANING MEANING. Einu pirkti "cottage cheese", nes tai yra varškė ir ją galima valgyti su vokiška duona, kuri, tiesa, beveik kaip lietuviška. O jei rimtai, tai gal užteks škėmiškai nusišnekėti. Škėmizmas, škia.
Visų pirma, ką pasakysiu, tai sunku tikėti savim, kai negali susirasti paprasčiausio darbo. Pirmadienio rytais būna ir pikta, ir graudu. Tikrai nesvajoju vėl keltis šešios trisdešimt ryte ir skuosti į autobusą, nors darbinga būnu tik nuo pusės dešimtos. Bet labai noriu dirbti, nes tada nesijaučiu kaip nusvylusi/nusvilusi namų šeimininkė. Ir... jaučiuos kažko tais verta. Tačiau drauge bijau užlipti ant to paties grėblio, kuris trankė mano kvailą galvelę ištisus trejetą metų. Vėl būti "ne visai" savo vietoje. Kita vertus, aš tą grėblį dabar labai gerbiu ir jam lankstaus, nes jis išmokė pasukti galvą į šoną ir apsidairyt idant negautumei eilinio guzo. Ir kantrybės. Matyt, pagonė, kaip mano močiutė mano. Bet čia ne aš, čia ji užaugino vaiką pagonį.
Juodai nemoku, bet baltai pavydžių žmonėms, kurie dar studijų metais ir iš karto po studijų atsidūrė savo vietoje. Ir dirbs ten ilgus metus. Aš kartais mėgstu pajuokauti "duokit man kėdę bibliotekoje, neišlįsiu iš ten dešimtmetį". Kartais man atrodo, kad gimiau jau pavargus. Kartais pasvajoju, kad niekada gyvenime nebedirbsiu su klientais. Kartais man jų be proto trūksta. Iššūkių, judėjimo, prievartinio reikalo mokytis. Susiskambinam su Zit., paburnoju į ragelį, kad jau artėja tie dvidešimtpenkerimetai, o vis dar neradau savo vietos gyvenime (įsivaizduoju, kad tokia, vis dėlto turėtų būti kiekvienam). Galbūt niekada ir nerasiu, kur galėčiau kurti "išliekamąją vertę". Toks prakeiskmas. Gyvendama Lietuvoje labai dažnai nedrįsdavau išsiųsti CV į tas vietas, kuriose svajojau dirbti. Dabar, kai įsidarbinti reikia dar ne tokių pastangų, gailiuosi ir viskas Lietuvoje atrodo taip lengva.
Daug dalykų darbo klausimu spręsis kitą savaitę, nes šit praėjusį trečiadienį-penktadienį aš tapau visiems "headhunter" labai reikalinga kaip projektų vadovė ir net kaip lietuvė. Kartoju Zit. (vargšė jinai, kad mato mane blogiausiose stadijose) "tu dar nesupranti, ką reiškia kalba. Čia kalba yra vis-kas, jei nori susirasti geresnį darbą nei Tesco lentynų pildymas. Kalba yra tavo ginklas, tavo prekinis ženklas, tavo guru". Sėdint namie neretai dar ištinka "o Dieve, jukčianiekasnekalbalietuviškai" faktas. Nueiti į vaistinę nebėra taip paprasta. Pirma reikia "išsigūglinti" simptomus ir raumenų pavadinimus.
Tie keturi mėnesiai iki šios dienos yra mokymasis kiekvieną minutę. Naujų žodžių, pavadinimų, tarimo taisyklių, transporto grafikų ir mitybos ypatumų. Jau yra ir rezultatai. Atidarau duris paštininkui ir tik uždarius suprantu, kad su juo "pliurpėm" angliškai, o man atrodė, kad lietuviškai. Darbo interviu jau jaučiuosi patogiai ir suprantu pašnekovus. Būna, kad važiuoju traukiniu ir šneku sau mintyse, tik kai pritrūksta žodžių, pagalvoju "how is it in Lithuanian". Irpanašiai irpanašiai irpanašiai. Nuo pirmos anglų kalba perskaitytos knygos iki suvokimo, kad "oi, internete galiu atsisiųsti ir lietuviškų knygų", bet joms nebėra poreikio, nes nėbėra didelio skirtumo.
Nors svetima, bet šalis ekonominiuirkitokiutenpožiūriu gera. Esu maloniai nustebinta drabužių kainų ir kokybės, el. prietaisų kainų ir kokybės bei maisto kainų ir kokybės. Vis dar maloniai nustebina "breaded" vištienos pusgaminiai, kurie yra iš vištienos ir šaldytos dešrelės, kurioms atšilus užuodi natūralios kiaulienos kvapą, o ne popierių. Taip pat pigūs bananai iš Kosta Rikos ir (ne)lenkiškos braškės, kurių vis taikaus paragauti. Stebina žiauriai brangus maistas kavinėse (kuriuo mane labai ilgai lepino) ir žiauriai malonus gaminimas namie, kai turi indaplovę.
O jei rimtai apie emigraciją, tai jau gyvenam geriau nei dauguma emigrantų, kurie stengiasi uždirbti butą ar mašiną ar dar balažin ką ir grįžti Lietuvon. Jau gyvenam atskirai. Ir niekas nebesipeša už sienos, niekas neberūko kažkokių neaiškių smirdančių dalykų, niekas neokupuoja virtuvės ir nepalieka makaronų kriauklėj. Neįsivaizdavau, kokia neatspari tapau tokiems menkniekiams. Dabar už sienos dūdele groja vaikas ir aš nuoširdžiai kelinta savaitė stebiu jo progresą. Dabar vonia laisva kada tik nori, dabar niekas netrukdo ramių ir tingių sekmadienio popiečių.
Ir vis tiek. Žmonės vis dar klausinėja, kada grįšim į Lietuvą. "Ne dabar" tegaliu atsakyti. Čia yra "per gerai" kaip sako Rit. Iš tiesų, pasikartosiu eilinį kartą ir kartosiuos vėliau, kad jei ne Lietuvoj, man nėra jokio skirtumo, kur gyventi. Po penketų metų norėčiau persikelti į Vokietiją arba Skandinaviją, nemeluosiu, kad labai vilioja ir Italija, net Bulgarija. Lietuva bus. Tikiuosi. Bet kol kas man užteks sugrįžti į ją atostogoms. Gyventi ten kol kas tiesiog nebe-si-nori.
Čia gal kiek perlipau per save, nes per tuos kelis mėnesius būta "susikrausiu lagaminą ir skrisiu į Lietuvą, išsinuomosiu butą, susirasiu darbą, stosiu į Komunikacijos fakultetą" ir t.t. Bet paskui supranti, kad čia palikčiau savo žmogų, kuris jau ketvertą su puse metų yra didžiausia mano pasaulėlio dalis. Atsisakyti jos reikštų atsisakyti dalies savęs pačios. Ir tada aš atsiprašau už tokius žodžius, stipriai apkabinu miegantį, nes man nėra jokio skirtumo čiužinysarlova, butasarkambarys, dvišakutėsarpenkiolika, LondonasarVilnius, didžiausias skirtumas yra tas, dėl kurio palikau viską ir išvažiavauišpaskos, kaip mano dauguma. Nors sprendimą priėmėm dviese ir trūko nedaug, kad liktume ten kur buvę.
Yra žmonių, kuriems visada atrodysi kvailutė gudraus vaikino valdoma marionetė, ir man gaila jų, nes jiems sunku suprasti kitus. Idant apsidrausčiau nuo tokių minčių, dažnai paklausiu "o kaip elgčiausi aš pati". Kaip elgčiaus, jei būčiau vieniša ir patikčiau kokiam tai alžyriečiui, kaip elgčiaus, jei visa mano šeima sakytų "tu išpuikus", o aš vis tiek norėčiau mesti viską ir išvažiuoti ieškoti kitų patirčių, kaip elgčiaus, jei mano sveikata būtų pašlijus, kaip elgčiaus, jei būčiau baigus MA ir manęs vis tiek niekas nevertintų ir nelauktų, kaip elgčiaus, jei turėčiau prižiūrėti du senukus, kaip elgčiaus, jei mano vyras staiga sumanytų nebesirūpinti šeima, kaip elgčiaus, jei būčiau ketvirtį savo gyvenimo paleidus vėjais, kaip elgčiaus, jei vieną dieną man viskas taip baisiai atsibostų, kaip elgčiaus. Niekada negali žinoti kaip elgtumeis pati. Dažnai neužtenka ir empatijos, kad suprastum, bet pamažu mokaus gerbti, o ne nuvertinti, toleruoti, o ne smerkti. Tai nėra lengva, nes turi stebėti savo bakterijas per padidinamą stiklą, o vidaus pelėsius matyti nėra malonu. Kaip koks profesorius Velykis...
"Aš niekada nebūsiu Tu, o Tu niekada nebūsi Aš" - ir vėl sakau Zit., su kuria kalbam ir lietuviškai ir angliškai, ir su vaizdais ir be vaizdo, ir pykstam ir ginčyjamės, ir raminam ir guodžiam, ir pasitikim ir netikim, ir laukiam ir nesuprantam, kas per velniava vis dar laiko mus kartu, nes iš mūsų nieko "neišeina" apart velniavos, maišaties ir diskomforto abiems. Dar dažniausiai "išeina" nuoširdi draugystė, kai nesikišam viena į kitos gyvenimą.
Atleiskit Jūs man, bet senų žmonių auginti vaikai bus melancholikai. Arba baisūs cholerikai. Faktas, tas, kad artėjant dvidešimtpenkmečiui atrodo, kad tiek daug jau gyvenime išmokau, dabar reikia tik gyventi. Ir po poros metų vėl "daeis", kad mano asmenybei dar tik paauglystė ir ji galbūt niekada nesiliaus augti, kol neuždėsiu ant galvos plytos, nepasiskandinsiu kasdienybėje ir nepamiršiu ausyse kamštukų. Bet nenoriu, gaila dvidešimtpenkemečių ir vyresnių, kurie jau taip padarė.
Iš tiesų, kas per velniava. Žmonės gauna darbus ir juos dirba, sekmadieniais važiuoja į "Akropilį ir būna patenkinti", tiesinas keratinu plaukus ir tatuiruojas antakius, perka rūbus ir keikia blogus kelius. Ir aš mėginu neatsilikti, suteikti tą "meaning" kėdei, naujai keptuvei, dantų pastai, trumpų plaukų šukuosenai. Pavyksta, nes aš jais džiaugiuosi. Bet matyt "meaning" skiriasi nuo "MEANING", kurio ieškau, nes žvaigždėtam danguj mėnulis nušvinta tik tada, kai pavyksta ką nors sukurti ar nuveikti.
MEANING. Mėnulis šiomis naktimis yra baisus, o mūsų langai aukšti. Visos jo lavondėmės aiškiai matos. Namai gyvi, nes jei ne garsai kieme, tai veikiantis boileris, jei ne veikiantis boileris, tai traškanti spinta, jei ne ji, tai traukinys važiuoja. Iš pradžių krūpčiojau tūkstantį kartų per dieną. Ir pašokdavau, kai paštininkas prisėlindavo prie durų ir staiga ant grindų pasipildavo laiškai. Dabar pažįstu kiekvieną esamų namų garsą.
MEANING MEANING. Einu pirkti "cottage cheese", nes tai yra varškė ir ją galima valgyti su vokiška duona, kuri, tiesa, beveik kaip lietuviška. O jei rimtai, tai gal užteks škėmiškai nusišnekėti. Škėmizmas, škia.
