tyliesiems daug kas pasakoma
Pasakoju P., kad pastarieji keli mėnesiai taip pat buvo (ir tebėra) kelionė. Tokia, kokios neturėjau gal pastaruosius ketvertą-penketą metų. Dūšios kelionė emigracijos kontekste. Negaliu rašyt sielos. Pernelyg siejasi su subtilumu ir tyrumu. Aš turiu dūšią. Neramą, besiplėšančią, kartais šaukiančią, bet viduje tvirtą kaip slyvos kauliukas. Sluoksniuotą: aukštaitiški charakterio miltai, su įgimtu šaukštu melancholijos, žiupsnis miesto kultūros, labai ryškus literatūros poveikio atspalvis, didelė sauja meilės, sijojamos mano ir man. Daug smulkių ingredientų, kiekvienas savyje ras vis skirtingų.
Kabodama ore virš nesibaigiančios debesų jūros pasikartojau ne poterius, o amžiną tiesą, kad niekada nebus taip kaip jau yra buvę. Esu tikra, kad ideali kartotė, kurią galima pamatyti gamtoje, gyvenime neegzistuoja. Toks jausmas, kad pagaliau sugrįžau. Atskyriau visokius pelus nuo grūdų. Išsišlaviau aslą.
Supratau, kad vienatvė ne žlugdo, bet ugdo. Kai su ja susitaikai - susitaikai su savimi, kai nieko nebeieškai - randi. Draugiją vis dažniau iškeičiu į knygas. Pagulinėjimą - į sportą. Svajones - į realius planus.
Dabar būtų gerai sustoti gyvenime darius klaidas (cha, pamėgink, žmogau, jei gudrus).
**** o jei rimtai ****
O jei rimtai, nežinau, ką aš čia mėginu parašyti. Esmė tame, kad kurį laiką nebemokėjau būti viena. Dabar gi prisiminiau senus įgūdžius. Kartais jaučiuos kaip sociopatė, kartais kaip pelėda išvirtusiom nuo kompiuterio ekrano akim. Kartais pravirkstu iš niekur. Kartais pripažįstu, kad ne viskas taip ramu, kad labai plėšo savo vietos paieškos. Va taip kai atpalaiduoji raumenis ir tave kažkas tąso į vieną ar į kitą pusę. Taip plėšo, kad sunku apsakyti. Aišku, viską irgi galima pasakyti paprastai kaip paprastam žmogui, ne kažkaip ten pseudoliteratūriškai. "darbo paieškos". Tyliesiems tai daug ką pasako. Ir visokius ten emocinius ir kitokius ten niuansus.
Nuo seno nepatinka vyrų dėmesys. Ne ta, kuri mokėčiau tuo mėgautis. Kai kartais po darbo interviu pavaikštau po miestą, vis kažkas ten prisikabina. Kažkoks potencialus indoarabafrikietis vyras. Mojuoja, mirksi, bando kalbint. Mane tai veikia odievekotasavinasčianori, nebent jis turguje ir pardavinėja kokius nors įdomius dalykus. Bet ir tada neprieinu, nes jei nemirksėtų priekinėm traktoriaus lempom, viskas būt normaliai.
Dažniausiai vaikštau pasislėpus po kapišonu ir su telefonu rankose. Taip ramiau praslįsti kaip kokiam varnui po ūkanotu Anglijos dangum.
full moon rising
Kabodama ore virš nesibaigiančios debesų jūros pasikartojau ne poterius, o amžiną tiesą, kad niekada nebus taip kaip jau yra buvę. Esu tikra, kad ideali kartotė, kurią galima pamatyti gamtoje, gyvenime neegzistuoja. Toks jausmas, kad pagaliau sugrįžau. Atskyriau visokius pelus nuo grūdų. Išsišlaviau aslą.
Supratau, kad vienatvė ne žlugdo, bet ugdo. Kai su ja susitaikai - susitaikai su savimi, kai nieko nebeieškai - randi. Draugiją vis dažniau iškeičiu į knygas. Pagulinėjimą - į sportą. Svajones - į realius planus.
Dabar būtų gerai sustoti gyvenime darius klaidas (cha, pamėgink, žmogau, jei gudrus).
**** o jei rimtai ****
O jei rimtai, nežinau, ką aš čia mėginu parašyti. Esmė tame, kad kurį laiką nebemokėjau būti viena. Dabar gi prisiminiau senus įgūdžius. Kartais jaučiuos kaip sociopatė, kartais kaip pelėda išvirtusiom nuo kompiuterio ekrano akim. Kartais pravirkstu iš niekur. Kartais pripažįstu, kad ne viskas taip ramu, kad labai plėšo savo vietos paieškos. Va taip kai atpalaiduoji raumenis ir tave kažkas tąso į vieną ar į kitą pusę. Taip plėšo, kad sunku apsakyti. Aišku, viską irgi galima pasakyti paprastai kaip paprastam žmogui, ne kažkaip ten pseudoliteratūriškai. "darbo paieškos". Tyliesiems tai daug ką pasako. Ir visokius ten emocinius ir kitokius ten niuansus.
Nuo seno nepatinka vyrų dėmesys. Ne ta, kuri mokėčiau tuo mėgautis. Kai kartais po darbo interviu pavaikštau po miestą, vis kažkas ten prisikabina. Kažkoks potencialus indoarabafrikietis vyras. Mojuoja, mirksi, bando kalbint. Mane tai veikia odievekotasavinasčianori, nebent jis turguje ir pardavinėja kokius nors įdomius dalykus. Bet ir tada neprieinu, nes jei nemirksėtų priekinėm traktoriaus lempom, viskas būt normaliai.
Dažniausiai vaikštau pasislėpus po kapišonu ir su telefonu rankose. Taip ramiau praslįsti kaip kokiam varnui po ūkanotu Anglijos dangum.
full moon rising
