Pilietiškai!
Išminties nenusipirksi? Visiškai taip. Lengva pastebėti, kad Lietuvoje jos stinga. Stygius nebūtinai atsiranda tada, kai išminties resursai baigiasi. Kartais užtenka juos užmiršti. Tikriausiai taip įvyko ir mūsų šalyje. Esu ramus žmogus, bet tėvynės valdžios situacija mane paprasčiausiai siutina. Kartais taip, jog norisi emigruoti. Tada prisimenu, kiek daug gražių sukakčių mes minime kasmet (kad ir Maironio 150 gimimo metines) ir noras sunyksta. Humanistai, kažkada buvę tautos vedliais dabar tyliai mąsto apie savo nelengvą buitį. Arba kalba. Atrodo, juos girdi. Bijau suklysti, sakydama, kad tie girdintys nėra mažuma.
Artėjant rinkimams visuomenės informavimo priemonės, su kuriomis tenka netyčiomis susidurti, mane paprasčiausiai nervina. Rinkiminių pažadų persisotinau jau seniausiai ir visiškai netikiu, kad viena ar kita partija, gavusi pačiupinėti valdžią, pakeis Lietuvos situaciją. Atsimenu vieno dėstytojų žodžius, kad valdžia žmonėms apsuka galvas taip, kad jie pamiršta ir iš kur yra ir kur eina. Tokiam asmeniui norisi pasakyti, kad buvimas Seimo nariu šiandien neatneša šlovės, o kursto aplinkinių pyktį. Ypač, jei nepateisini jų vilčių. Kitas klausimas ar valdžios atstovui įdomu, ką apie jį mąsto kiti. Kiti, kurie dažniausiai priklauso žemesniems socialiniams sluoksniams.
Nesu pranašas, nemanau, kad kada nors kursiu savo partiją ar prisidėsiu prie kurios nors iš esančių veiklos. Tiesiog bijau. Bijau, kad vieną dieną mano šalies neliks, nes ji bus nužudyta pačiu baisiausiu būdu - suplėšyta į skutelius iš vidaus. Ir aš nežinau, kiek laiko tautos viduriuose įaugusi bomba dar tiksės.
Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje daug gražių dalykų. Gaila, kad tolstant nuo sostinės gražių dalykų skaičius mažėja geometrine progresija. Štai gyvenvietėje, iš kurios esu kilusi, prieš keletą metų buvo renovuotas kultūros centras. Renginius, kurie ten vyko paskutinius keletą metų galiu suskaičiuoti ant pirštų. Kodėl tada reikėjo renovuoti? Aš suprantu, kad provincijai trūksta jaunų, kūrybingų, sumanių žmonių. Bet ką jaunas ir sumanus ten veiks? Kokią auką jam tenka paaukoti? Nemenkas darbas yra eiti savo pasirinktu keliu, nesiklausant, ką pasakys kiti, galbūt priešiškai nusiteikę. Dar sunkiau yra pasišvęsti žmonėms, kuriems tavęs galbūt ir nereikia. Kelias, kurio tikslas šviesti ir lavinti, platus ir dažnai skirtas ne vienam žmogui, ne vienai aukai. Tik kas pradės burtis?
Visas šis tekstas gimsta iš pykčio ir pasimetimo. Tikrai nežinau, kur eiti ir ką daryti, ko laukti ir tikėtis. Gyventi prisiminimais apie kitokią Lietuvą, išdidžią ir stiprią, aš jau negaliu. Tai mano tėvų ir senelių tėvynė. O manoji - nors išpuošta, bet silpna, apraizgyta kivirčais ir melu. Taip buvo visus tuos metus, kai augau. Gaila, bet taip yra ir dabar.
Labiausiai bijau rugsėjo pirmą pasiekusi Universitetą pamatyti šalia Prezidentūros stūgsančius plakatus ir minią rūsčiu veidu. Baisu, kad sąmyšis mano galvoje nebeišsiteks ir bus nustumtas giliai į užkaborius. Eisiu, tobulėsiu sau ir dėl savęs, o vieną dieną mano sąmonė gal atsibus. Jei pamatys, kad ateina pavasaris.
O rinkimuose dalyvauti nežadu. Taip remčiau valdymo sistemą, kuriai nepritariu.
Veikiausiai keista skaityti mano raštliavą apie politiką. Bet ji mane džiugina. Nes reiškia, kad šioje šalyje dar gali rašyti ką nori. Jei nesi žinomas. Žinomiems sunkiau.
Nors kultūra ir išsilaisvino iš vienų gniaužtų, tačiau neaišku ar nepateko į kitus. Bet šitie bent jau nemėgina atimti jai gyvybės, lietuviškumo, mėgina juos puoselėti, prisimindami Maironį ir Žemaitę. Kartoju, kad yra kuo pasidžiaugti, bet negaliu krykštauti, nes kažkur giliai prisimenu tūnant absurdą.
Išminties nenusipirksi, nes ji neparduodama. Jos reikia akylai ieškoti, o suradus čiupti ir nepaleisti. Apie ją rašyti ir skaityti. Ją fotografuoti ir piešti. Reikia griebti ją, kol dar neiškeliavo į Dausas drauge su tais, kurie prisimena mano senelių Lietuvą. Gal tai ką nors pakeis?
