My little joys of living

    Šiandien vėjas taip kiaurai košia, kad rodos sulig kiekvienu žingsniu į veidą įsminga tūkstančiai adatėlių. O mes gana džiugiai ėjom per tuos užpustytus Dundulkiemio takus, atrodo apleistus gyvybės, kad nukaktume iki Tauro kalno, o paskui jau į Vingį. Ten trims valandoms buvau pamiršusi šaižią lietuvišką žiemą, nes veizėjau į žalias pievas, aukštus krioklius ir nepaprastas tvirtoves. Taigi tataigi jau esu viena tų laimingųjų, mačiusių šios savaitės kino sensaciją: Hobitą . Ar nenuvylė?     Ganėtinai prasta kokybė. Nors nemenkai geresnė už rugpjūčio mėn. ten pat matytą ,,Tedį", bet aš, matyt, jau labai prie gero pratusi. Kelis kartus filmo pradžioje pasitryniau akis, norėdama įsitikinti, ar čia ne mano rega kvailioja. Deja... Draugai po filmo patvirtino taip pat pastebėję kokybės trūkumų. Tačiau ,,Hobitas" nė akimirkai nenuobodus ir įtraukiantis, tad daugiau apie tą kokybę nebuvo kada ir galvoti.    Suabejojom ,,soundtraku" - ar klystam, ar iš tiesų...

  Mano blogas tikriausiai nujaučia artėjančią pasaulio pabaigą, todėl ilgai tiesiog prašėsi prikeliamas iš numirusių. Pasakiau: ,,Tingiu", bet aš esu jo Viešpatė sutverėja, tad reikia atlikti kažkokią pareigą kūriniui, o gal ir pačiai sau. Tebūnie jis trumpam prikeltas iš numirusių bent spalvomis.  Tiesa, apie pasaulio pabaigą girdėjau kalbant, kad tai taipogi žmogaus kūrinys. Nebetikslis - skirtas sumažinti kvailumo paplitimui pasaulyje. Ar veikia? Nežinau. Nei vienas mano pažįstamas žmogus, nemąsto traukti į olas ir skardžius ir ten sulaukti galo. Galbūt kai kurie ir nueis į bažnyčią, bet tai visiškai natūralus noras apsivalyti, kurį sukelia dvasingumu (ar dažniausiai tikru neklauskit) pripildytos advento savaitės.  Štai kad ir mes. Susirenkame į skaitymus, dėstytoja suruošia baltą staltiesę, advento vainiką, iškepa obuolių pyragą, prisiverdam arbatos ir skaitom poeziją. Manot nuobodu? Kur tau bus, kai F. Pessoa smogia tokia jėga, jog lieki ištižęs lyg aplydytas sū...

  Dienos dabar apniukusios ir šaltos, todėl vis sunkiau pakilti rytais. Rodos, miegotum visą dieną. Žinoma, miegoti visą dieną aš niekaip nesugebėčiau, bet jei protarpiais paskaityčiau ir gaučiau šiltų bandelių ir arbatos į lovą - galėčiau ten tysoti iki sutemų. Tokie tie planai, kuriuos vis iškeičiu į sušio degustaciją svečiuose, karštą vyną su grupės draugėmis ar Koršunovo spektaklį.   Šiandien sukanka lygiai savaitė kai persikraustėme į naujus namus ir jau vis rečiau beaplanko nostalgija prieš tai gyventam butui. Įprantu, aplinka tampa sava - vakarais darosi malonu sugrįžti. Ir be galo ramiu tampa gyvenimas. Bijau, kad tuoj imsiu pati sau pavydėti.   Karšto vyno sezonas atidarytas, už lango ūžauja vėjai ir rytais vis dažniau norisi išvysti sniegą. Kas žino, gal jau greit gausim pasidžiaugti taip laukiama žiema... Šįkartą tiek. :)   Jaukumo!

  Gražus ruduo ir gražūs rūpesčiai. Nauji ir seni, laukti ir netikėti mano rūpesčiai, iš tiesų, yra labai malonūs. Rašau, kad pasidalinčiau. Ne pasigirčiau. Šiuo metu veikiu tik tai, kas man tikrai teikia malonumą. Studijuoju, skaitau, bendrauju, mokau, kuriu, mankštinuosi ir laistau orchidėjas.    Todėl taip retai ir rašau (Ne)reikalingan - kad per dažnai nesigirčiau.   Kartais pagalvoju, kad po keturių filologiškai praleistų metų gal reiktų pasukti į socialinius mokslus.  Erzina tie asmenybių kultai: ,,o Dieve, Maironis", ,,Dievai, čia juk dėstytoja M...", ,,Greimas pasakė...". Kartais atrodo, kad visi mūsų darbai tik ir sukasi apie tas mirusias asmenybes ar gyvųjų kultus. O ką mes galime suteikti ne kolegai filologui?    Vienuoliktokai nežino, kad šie metai - Maironio, o juk visos pakampės ūžė! Renginiai, skaitymai, Maironis stotelėse, Maironis stenduose, Maironis spaudoje, Maironis radijuje ir televizijoje. Bet Maironio nėra ,,Di...

   Rudens distancija ilga, bet jis bėga labai greitai. Regis, daug greičiau už Usainą Boltą. Skuodžiantis spalis sukelia smarkų skubos vėją, kuriame ir sukuosi. Stabteliu tik troleibusų stotelėse laukdama persėdimo ir stebiu lėtai krentančius lapus. Bespoksodama praleidžiu troleibusą ir tenka atsiprašinėti už vėlavimą.    Vilnių imu pažinti kaip niekada gerai (butų apžiūros sumetimais), bet naujų namų dar nė kvapo. O senieji kvepia obuoliais.   Savaitgalį aplankiau rudens gėrybių nestokojančią Šiaurę. Rytais valgiau blynus su cukinijom, o vakarais grėbdavau lapus kol sutemdavo. Patyriau keturias sulėtėjusio ritmo dienas, skaičiau daug Martinaičio ir mąsčiau, kokia gražiai liūdna gali būti senatvė. Miestą pasiekiau pirmadienį, todėl dabar taip sunku suvokti, kodėl ši savaitė tokia trumpa. O joje turi tilpti ne tik gausybė darbų, bet ir keli spektakliai ir papildoma raštliava ir (būtinai) pasivaikščiojimas Vingio parke, kol ruduo dar nepapustė padų. ...

Negerai yra sirgti ir mėginti daug skaityt vienu metu. Tada parausta akys ir bijai, kad kitą rytą būsi pavirtus triušiu kaip kad Gregoras Za mza pavirto vabalu. Vakarais, kai gauni sultyčių, atrodo kiek geriau, bet vis tiek dar nei į teatrą, nei pas draugus, nei į parduotuvę. Jautiesi lyg būtum koks Meko žmogus prie lyjančio lango... Lieka skaičiuoti pusvalandžius iki įkurtos krosnies stebuklo. Tada butas įšils ir bus galima jaukiai susirangius klausyti lietaus ir džiazo, kolei užmigsi. Negerai yra sirgti. Ypač rudeniui įsibėgėjant. Tačiau aš galiu rekomenduoti dar vieną animacinį filmą ir tai žinant man šiek tiek lengviau. Jūsų dėmesiui anksčiau porą kartų matytas, o vakar pradėtas žiūrėti ir nepabaigtas Iliuzionistas (The Illusionist). Tai 2010 metais kino teatruose pasirodžiusi ranka piešta animacinė istorija - atgaiva gražių (bet ne banalių) lyriškų istorijų mėgėjams.  Nesuklydau manydama, kad filmo lyrizmas visiškai susijęs su siužetu, kuris mums pasakoja...

Kai kurie dalykai bėgant laikui darosi vis reikšmingesni, kiti nublanksta. Tokia paprasta ir natūrali dienų eiga. Nežinau, kas man dabar svarbiau - ar toks gražus ruduo su lietumi ir saule ar gresiantys pokyčiai. Artėja ta diena, kai teks palikti dabartinius namus, todėl taip įnirtingai ieškom labiausiai patinkančio buto. O aš pažiūriu jų fotografijas, užverčiu, vėl pažiūriu... Ir jokie jausmai mano akyse nenušvinta. Gražu, jauku, modernu, arti, toli...  Turiu polinkį  netausoti savęs ir vėliau sulaukiu pasėkmių. Gal per stipriai mėginau įkvėpti rudens, gal per mažai skyriau dėmesio šąlančioms kojoms, o gal nepagrįstai nebijojau sergančių aplinkui save, bet rudeninis peršalimas susirado ir mane. Neperspėjo. Tik jau atėjęs kartu atsinešė ir pakilusią temperatūrą. Ramina viena priežastis - už gretimų durų visada sulauksiu pagalbos. Apkamšymo, arbatos, vitaminų dozės ir geros nuotaikos. :)  P.S. Tu žinai, kad aš  labai dėkinga. Mieloji Z. iškeliavo į tolimą užs...

Be trijų minučių devynios ir aš jau namie. Vis dar neįprantu prie bedarbystės arba kitokio darbingumo (žiūrint kuriuo kampu pažiūrėsi). Pasvalyje 1990-tais gimė 8 Justinos, o aš suskaičiavau tik penkias. Ir nurimau - tai reiškia, kad šis miestelis didesnis nei maniau. Tikėjausi, kad pažinosiu visas aštuonias. Vis dažniau mintys nukrypsta į išsiskyrusius gyvenimo kelius (savo ir J., savo ir kitos J., savo ir G.), bet viskas yra normalu, nes niekada nežinai, kada tie keliai vėl susibėgs į vieną. Ar bent jau atsidurs vienas arčiau kito. O dabar ruduo, ramuma, poezija ir proza, mylimi ir pakenčiami mokslai ir visa kita. Meilė, buitis, iliuzijos, draugystė, rudens derliaus salotos ir Maironio skaitymai, į kuriuos pavėlavau. Pavėlavau, nes kelią pastojo   W. Szymborska ir ,,Katinas tuščiuose namuose". Negaliu šio eilėraščio neapgyvendinti tinklaraštyje - visų savo įspūdžių skrynelėje. Katinas tuščiuose namuose Numirti - šitaip su katinu nesielgiama. Nes ką turi veikti katina...

  Vienuolių nurašinėtojų postpostmodernizme atsiranda tada, kai filologės gauną užduotį sukonspektuoti didelę didelę knygą, kurioje rašoma apie linksnius ir prielinksnius. Tada padeda draugės filologės iš realizmo amžiaus, tardamos maždaug tokius žodžius: ,,mieloji kolege, kokią nesąmonę čia darai". Staiga atsiveria akys ir pamatai, kad šiais laikais gerbti autoriaus žodžio gausą visai nėra reikalo. Kaip ir gadinti popierių.    Miškai auga lėtai ir tai žinodama aš su mielu noru konspektuočiau tarškindama savo tinklinuko klaviatūrą, tačiau dėstytojai rūpi ne miškai, o konspektai, rymantys informacijos vandenyno dugne - internete. Nenardinčiau ten savo konspektų, bet negaliu pasakyti šito už kolegas. Todėl šiandien išsirinkau dailų sąsiuvinį (visada turėjau silpnybę sąsiuvinių viršeliams) ir pradėjau raityti dailyraščiu. Pridėdama vieną kitą piešinėlį.   Toks jau ketvirtakursių literatų gyvenimas. Beveik kiekvieną semestrą į žemę iš poezijos planetų gražina koks n...

  Ar tik man atrodo, kad šiais metais ruduo ateidamas labai skubėjo? Prabėgo dar tik septynios rugsėjo dienos, o jau lapų kritimas didžiausias. Ir lietus merkia kelis kartus per dieną. Kutena savo šaltais pirštais blakstienas taip, kad norisi užsimerkti. Kai nelyja, dar gali pasimėgauti priblėsusia buvusios vasaros saule, bet spinduliai jau prigesę tiek, kad kaitros nė kvapo. Tik oras likęs toks neapsakomai vaiskus. Ir grindinys atvėsęs - palietus delnais, į kūną skverbiasi šaltis.   Atrodo, kad į Universitetą grįžau vakar, o jau pradėjo savaitė. Vienas dėstytojų sako, kad atsipalaiduotume - kitas liepia susikaupti ir kibti į darbus. Nors neramu, bet veide atsiranda šypsena. Literatūros katedros dėstytojai turi neblogą humoro jausmą. Gal šis ateina ir su amžium... Kas žino.    Penktadienio vakarui susirenkame trumpiems Fernando Pessoa poezijos skaitymams. Jis harmonizuoja visą dieną. Skaitai, stebies ir supranti šimtąjį kartą, kad genialumas tikrai slypi paprast...

Porą minučių užtrukau nusirašinėdama naujų mokslo metų paskaitų tvarkaraštį. Dar tris - negalėdama išsirinkti blonknoto užrašams. Nostalgiškai pasivaikščiojom Gedimino prospektu su ,,kiek daug žmonių, kokie jie gražūs" išraiška veiduose ir likusią dienos dalį vaidinu vasarą. Tą pačią, kurios oficiali pabaiga - praėjusį šeštadienį. Tada ir šventėme. Rugsėjo pirmoji buvo paminėta su lengvais kokteiliais, Aliasu, dainomis ir žaidimais iki pusės šešių ryto. Už smagų vakarą turėčiau būti dėkinga R., Z., U., V. ir D. Na ir Kęstui, kuris maivėsi ant spintų. Šiandien mano mažoji krikštadukra tapo nulinuke ir ta proga buvo nufotografuota su didesne už save rože. Neišpasakytai sunku suvokti, kad mano gyvenime šie mokslo metai jau 16-ti, o ir abiturientės kalbą gimnazijos pirmokams sakiau prieš 3 metus. Keista pagalvojus, kaip reikės jaustis dar po 5, 15, 20 metų (jei Dievas tiek duos)... Vakar nusprendėme aplankyti beišsikvėpiančias ,,Sostinės dienas". Įsiminė valgomų šašlykų kvapas...

Apie rinkimus nebegalvoju. Ir apie pilietiškumą. Tik gaila, kad mano paauglystės laikų geriausiai draugei užsienio šalis tapo namais. Ne visi emigrantai, užsidirbę pinigų, grįžta. Bet savo mielajai G. linkiu kantrybės ir ramybės. Tikiu, kad vieną dieną atsidursime tame pačiame mieste. Tik kurioje šalyje? Vakar baigėsi mano pamėgta praktika. Šiandien kompiuterio ekranas toks tuščias tuščias, kad, rodos, nebėra kur dėtis. Trūksta darbų darbelių, srautų, klaidų ir niekas nebeaišku. Džiaugiuosi save išbandžiusi internetinėje žiniasklaidoje ir įsitikinusi, kad dirbti ten - įmanoma ir įdomu. Trumpai tarkštelsiu klaviatūra apie tai, ką supratau: a) politika manęs nedomina. Tas nesusidomėjimas kyla kažkur iš vidaus ir primena bodėjimąsi b) straipsnių rašymas gali būti labai labai labai labai įdomus c) darbas su naujienų srautu - lavina reakciją ir gali būti nemenku iššūkiu (deja, iššūkius aš mėgstu). Ir kas keisčiausia - visai nenuobodu, nes dinamiška d) spaudos konferencijose - neb...

Išminties nenusipirksi? Visiškai taip. Lengva pastebėti, kad Lietuvoje jos stinga. Stygius nebūtinai atsiranda tada, kai išminties resursai baigiasi. Kartais užtenka juos užmiršti. Tikriausiai taip įvyko ir mūsų šalyje. Esu ramus žmogus, bet tėvynės valdžios situacija mane paprasčiausiai siutina. Kartais taip, jog norisi emigruoti. Tada prisimenu, kiek daug gražių sukakčių mes minime kasmet (kad ir Maironio 150 gimimo metines) ir noras sunyksta. Humanistai, kažkada buvę tautos vedliais dabar tyliai mąsto apie savo nelengvą buitį. Arba kalba. Atrodo, juos girdi. Bijau suklysti, sakydama, kad tie girdintys nėra mažuma. Artėjant rinkimams visuomenės informavimo priemonės, su kuriomis tenka netyčiomis susidurti, mane paprasčiausiai nervina. Rinkiminių pažadų persisotinau jau seniausiai ir visiškai netikiu, kad viena ar kita partija, gavusi pačiupinėti valdžią, pakeis Lietuvos situaciją. Atsimenu vieno dėstytojų žodžius, kad valdžia žmonėms apsuka galvas taip, kad jie pamiršta ir iš kur ...

Būna, kad surandi 101 priežastį džiaugtis, bet kartais atrodo, kad yra 1000 priežasčių liūdėti. Iš tiesų tai nėra.  Savaitę praleidau tėviškėje. Keletą dienų teko prižiūrėti savo krikšto dukrytę, kuri rugsėjo pirmąją jau žygiuos į nulinę klasę. Itin keista buvo gaminti maistą, įkalbinėti jį valgyti ir galvoti užsiėmimus. Matyt, pernelyg atpratau kuo nors rūpintis. Oras buvo pabjuręs, užtad nemažai skaičiau. Ir kalbėjau. Namų ilgesys, tas švelnus kamuoliukas, kutenęs paširdžius, pagaliau sutirpo. Bet vasara liko.  Savaitgalį Vilniaus namuose siautė žmonės, o aš vaidinau piktą. Iš tiesų, buvo labai juokinga. Kartais net graudžiai. Šeštadienį vėlei apsilankėme Forum Cinemas. Nežinau, kas nutiko, bet ten lankausi vis dažniau. Šįkart veizėjome į tai, ką iš klasika virtusio meškučio Tedžio padarė komedijų kūrėjai. Milai Kunis aš niekad nesimpatizavau, bet šįkart jos didelės akys pasirodydavo visai vietoje ir laiku. Pagrindinis aktorius ne mano skonio, na o apie Tedį patylėsi...

  Prieš porą valandų nusipirkau 102-ąją savo bibliotekos knygą. Ja tapo... tadam tadam... Sigito Parulskio ,,Pagyvenusio vyro pagundos". Palaikysiu ją dvidešimt metų, o tada padovanosiu vyrui (savam ar pažįstamam). Kol kas nepersigalvojau. Perskaičius pirmą kūrinį ,,voveraitės" pasijutau lyg ruoščiausi žiūrėti pornografinių elementų kupiną meninį filmą. Vėliau situacija pasitaisė, bet vis tiek, mano manymu, šią knygą reikėtų vadinti ,,Pagyvenusios vyro pagundos". Gašlumas sumaišytas su šventumu... Parulskiška.   Grįžo Kęsto šeimininkė ir šis vėl apsimeta paklusniausiu pasaulyje katinu. O tik neseniai kovojo su manimi dėl pusės lovos ir teisės miegoti ant muzikinio centro. Jeigu kada reiktų jį įsikatinti, gerai pagalvočiau.  Gyvenimas atrodo gražus, kai nuvažiuoji iki Klaipėdos, kad pabūtum prie ežero ir parvežtum Senojo Vilniaus alaus. Dėkui, R., pasivaišinsim. O mes kol kas tik kalbam apie keliones ir staiga man brakšteli galvoje, kad paskutinius metus ir nebu...

- Žinai, aš po lova laikau daug meškiukų. - Ta va, kas ten naktim šnibžda. Tokie pokalbiai vyksta, kai susitinka dvi lakios fantazijos... Vakar Kęsto šeimininkę išleidau aplankyti jūros, tad jau para kaip tenka storąjį katuinį myluoti, maitinti, glostyti ir šukuoti. Malonus darbas ir maloni draugija! Turiu silpnybę katėms, gėlėms, saldumynams ir knygoms. Kalbant apie jas - vakar pagaliau suradau laiko susitvarkyti savo knygų lentynas (malonumas keliant knygas į beveik trijų metrų aukštį) ir ką gi galiu pasakyti - mano Vilniaus namų bibliotekoje lygiai 101 knyga. Iš jų 98 namo pertemptos pačios, trys - mielojo indėlis. Vadovėlių, knygų iš bibliotekos, ,,Trimatės grafikos", ,,Logikos ir dirbtinio intelekto" (jas naudoju kaip skirtukus) bei Dawkinso ,,Dievo iliuzijos" neskaičiuoju. Grįžusi į Šiaurę žadu suskaičiuoti ten sukauptos bibliotekos turtus. Dauguma tėvų globai paliktų knygų dovanotos man kaip įvairių moksleivių literatūrinių konkursų dalyvei. Tuo tarpu Vilnia...

  Koks jausmas apninka išeinant iš darbo, kuriame praleidai metus? Žinoma, priklauso nuo to ar mėgai ten darbuotis. Nebuvo taip, kad savo darbo vietos nekęsčiau, bet išeinant neskaudėjo. Ir kažko tai norisi švęsti. Taigi nuo šiandienos esu atvira darbo pasiūlymams ir ne tik. Du vakarus iš eilės galėsiu eiti pasivaikščioti ir iki kitos liepos pabaigos (mano skaičiavimais) turėsiu daugiau nei 13 laisvų savaitgalių. Daugiau nei 13 savaitgalių per metus! Kaip mano miela draugė Z. sako: ,,That's cool"! Laisva kaip paukštis vasaros kaitroje? Ne visai. Mėgstu įsipareigoti. Mano praktika puikiame (kalbu be perdėto patoso) interneto dienraštyje artėja į pabaigą, tačiau rytoj ryte jau trauksiu link Užupio! Ir ten mėginsiu susipažinti su kitokiais rūpimais dalykais, taipogi susijusiais su viešąja erdve.    O vasara kaitri. Tokia kaitri, kad ir parduotuvei, esančiai ne taip jau toli nuo namų, pasiekti reikia daug jėgų.  Vasaros karštis, rodos, kažkaip ypatingai veikia ir smeg...

 Man pasisekė, nes nuomoju kambarį pas genialią virėją: šonkauliukai, tortai, grybukai, lietiniai, naminė gira, sriubos ir kitoks gėris. Kitąvertus, gal ir nepasisekė, nes tuoj panašėsiu į raudonskruostį apvalainą pagranduką. Bet nebereiks vaikščiot, galėsiu ritinėtis...  Dar nesugalvojau pavadinimo kompleksui, likusiam nuo darbadienių parduotuvėje - kai tik vakaras, aš baisiai nenoriu kišti nosies iš namų... Ir visiems, rodos, sakau neisiu, bet vis prisireikia.  Šią savaitę stengiuosi sekti  SLS programos  judesius. Daug įtempto klausymo ir kartais karpymo ausimis, kai kuris nors iš būrio amerikiečių angliškai prabyla greičiau, negu aš spėju suprasti. Bet taip nebūna dažnai.  Dar mūsų dabartinius namus atakuoja pora statybininkų: antra savaitė ,,kačialinamės" nešiodami jiems vandenį, o šiandien paprašė susimokėti dešimt litų už tai, kad neprašyti duris nuplovė, bet sakiau, kad vandens neduosiu daugiau, tai aprimo. O gal tiesiog darbą baigė. Kas žin...

    Šiandien vakaras, kokių beveik nebūna - aš ir Hofmano katinas Murkis likom vieni namie. Ir gaudom naktinius drugelius, kad rainasis paskui pasimėgaudamas pačepsėtų.:)      Šalimais - Alvydo Šlepiko romanas ,,Mano vardas Marytė", bet noras skaityti pabėgo į mišką. Sakė, sugrįš rytoj - skaudi, tačiau įtraukianti knyga. Visai kaip kojūgalėj įsitaisęs protingasis katinas - jei ilgai žiūrėsi jam į akis, pasijusi menku. Nereikia žiūrėti katinams į akis. Kaip kad nereikia liūdėti likus vienam namuose - ramybė yra atlygis. Toks pat puikus kaip ir Taurakalnis, kurį gali vadinti savo kiemu. O Taurakalnis man yra nusiraminimas tada, kai labai pasiilgstu gamtos. Aš esu žemės vaikas, besisvečiuojantis mieste, kuris, kad ir koks gražus bebūtų, niekada nebus tiek savas kiek laukai, sodai, paupiai. Atitrūkti nuo miesto kartais man tiesiog būtina...    Ir labai gražios man yra vasaros dienos. Tokios brandžios, gausios, sodrios ir ilgos. Tik paklausykite: Su...

  Dvidešimt dienų nedovanojau (Ne)reikalingam nei vieno žodžio. Atsiversdavau, permesdavau akim, rašteldavau žodį ir nutupdydavau jį Juodraščiuose . Kartais norėdavosi paliūdėti, kad labai sunki buvo pavasario semestro sesija, kartais kildavo noras pasidžiaugti, kad visai neblogai sekasi su ja tvarkytis, o ir šiaip visokių džiaugsmelių ir liūdesėlių būta, bet... Dabar atrodo, kad viskas jau praeity ir to ,,visko" nelabai norisi prisiminti.   Iš parduotuvės A. išeiti ne taip jau ir lengva, kaip tikėjausi. Buvo trys ,,sportadieniai" ,,Black Friday", dabar bus darbas iki dvylikos nakties, o paskui ,,išsinešdinimo"dienos. O tada... Tada prasidės ATOSTOGOS nr.2 (pirmosios startavo išsiuntus kursinį darbą). O atostogose bus daug džiaugsmo, daug malonaus skaitymo ir rašymo (geriau pagalvojus, tai kiek mazochizmas), daug kvepiančio liepų žydėjimo meto Šiaurėje, daug saulės ir daug mylimiausios krikšto dukrytės A. pokštų. :) Bus!    Bus susitikimai su seniai matytais, ...

Vai tai tai. Veikiausiai liko mažiau negu mėnuo darbo su klientais taip priprastoje APB parduotuvėje ir bus laisvė, ir bus atostogos. Kartais nejaukumas nuslenka nuo plaukų šaknelių iki pirštų galiukų, kai pagalvoji, kad kiekvieną dieną nesutiksiu R. ir nekalbėsim apie filosofiją, kad nebebus kam skųstis, kai kabinėjasi vyriškiai (geroji pusė - jie ir nebemirksės ir nebesikabinės), kad nebesutiksiu tos, kuri sako ,,Baik bėgiot ir viską tvarkyt. Pastovėk nors truputį" (o pastovėti stovimą darbą dirbdama aš nemoku), kad galiausiai nebebus užtęsto ,,Hello!" ir ,,Skažitie, jiesli vam nada razmier". Taip, išsiskiriant su kolektyvu paširdžiuose tikrai kirbės, bet juk drauge paliksiu ir daug ne itin malonių dalykų. Pavyzdžiui, suvokimą, kad didelio verslo galvoms visiškai nusispjauti į žmonių nuomones, sveikatas, gyvenimo sąlygas ir norus... Žinoma, keisčiausia bus gyventi be kiekvieną mėnesį išmokamo stabilaus atlyginimo, bet gal pagaliau atsikratysiu to knygų alkio, kuris pa...

  Skaitinėdama vienos pažįstamos, pavadinkime ją jaunąja rašytoja, straipsnį sugavau save mąstant - ar lengva yra jaunam, ženklios patirties neturinčiam autoriui rašyti ir tikėti savo tekstu? Pasikliauti savo išmanymu ir pasitikėti, kad tikrai žino ką kalba ir kaip kalba. Aš nežinau, kaip kitiems, tačiau man visada nedrąsu rašyti įtikėjus kažkokia absoliučia tiesa, o pamačius straipsnį, kuriame daug gražbyliavimo, tuščiažodžiavimo, darosi pikta. Žmonės, o žmonės, pagalvokite ir apie skaitantį. Žinoma, jei orientuojatės į tą skaitytoją kuris paskui sakys: ,,šis autorius gražiai rašo, daug gražių metaforų", tačiau nelabai prisimins apie ką buvo straipsnis ar ką savito, naujo, įdomaus jis išgirdo, tada tai Jūsų problema. Norėčiau kalbėti apie tuos, kuriems ne tas pats, koks yra jų skaitytojas. Būtent ne kas, o koks. Čia galėtute man paprieštarauti, kad reikia orientuotis į tam tikrą skaitytoją ar skaitytojų grupę, kuri ir būtų tie ,,kas" ir teigti, kad kiekvienas yra skirtingas,...

   Nežinau ar verta fiksuoti tai, kokia šaunuolė aš esu, kad nuo ketvirtadienio iki pirmadienio ,,atidirbti" 27 valandas parduotuvėje (čia vien darbas salėje su klientais ir tvarkymai) ir dar parašyti 9 lapų referatą Rolano Barto straipsniui ,,Mitas šiandien". Pasėkmės - miegu, dirbu, rašau, neturiu laisvalaikio - esu pervargusi, nesinori maisto, iki atsiskaitymo liko dar keturios valandos intensyvaus skaitymo, bet ryžtas niekur nedingsta, kaip ir nusiteikimas ketvirtame kurse dirbti tik pagal autorines sutartis arba nedirbti iš viso.   Beveik metus vakarus leidžianti parduotuvėje A. vis dažniau pamąstau, ką šitaip prarandu ir ką surandu. Apie tai, ką prarandu, sunku kalbėti, nes esu įsitikinusi, kad gali būti ir taip, jog nedirbi, tik studijuoji, atiduodi tam visus vakarus ir rytus ir vis tiek nieko doro nepasieki. Kas tai? Talento trūkumas, žinių spragos ar tiesiog neatsidūrimas tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje?    Šiandien nekalbėsiu apie nusivylimą Unive...

    Lietuviška buvo šiandiena: skaitėm daug Marcinkevičiaus, kalbėjom apie tai, kad sovietų cenzūros lokatoriai vienu metu prastai veikė (ir ačiū Dievui, turime dabar kuom pasidžiaugti) ir dar apie tai, kad Mindaugo laikais lietuviai buvo barbarai ir kad sąmoningumą jiems pripaišome žvelgdami iš šių dienų perspektyvos. Apie tai, kad Lietuva tai žemė, duona, žodis ir svarbiausia žmonės ir apie tai, kaip mes suprantam Marcinkevičių. Ir jo žodžius ir jį patį.    Kalbėjom apie tai, kad mano rašymo stilius keistas, nes lietuvių kalba daugiau veiksmažodinė, o mano rašymuose daiktavardžių ir net būdvardžių daugiau negu veiksmą nusakančių žodžių. Apie tai, kad mano sakinyje žodžius galima sudėlioti visai kita tvarka ir apie tai, kad jie patys vijokliniai. Na, gerai, kad dar vijokliniai, o ne kerpėm apaugę antai. Bet ir čia yra tiesos - su Gramatika sunkiai draugauju, man ji visada buvo tokia melancholiška ir konservatyvi mergaitė, prie kurios niekaip kitaip neprieisi, tik i...

 Dažnai rytais ant stalelio šalia lovos barkšteli pilnutėlis kavos puodelis, atmerkus akis matau šypseną ir vėl ramiai užmerkiu, kad kuo ilgiau ji neišnyktų, kad kuo gyviau sapnuotųsi. :) Niekada nemačiau, kad gitara grotų tiek žmonių :)  Man parodė ir geresnį cover bet niekaip jo nesurasdama suradau šį ir patiko. Juolab, kad  veidai jau matyti.   Tai tiek muzikinio ryto užrašų! Skanios kavos :)

,,Galbūt meilė yra kalnas popierinių nosinaičių, atneštų per šaltį, kai tu nežinia kodėl raudi".

   Skaitau ir liūdna pasidaro. Et, nemoku aš rašyti. Vis man atrodo, kad kažkokie negrabūs, negražūs ir nejausmingi sakiniai gula, o visos sentencijos yra nuvalkiotos. Gailiausia dėl elegancijos stygio. Kai taip gražiai lyja, kai taip geltonai žydi ir šitaip skambiai juokias, o tu nerandi tinkamo žodžio, kad ir  kaip benorėtum surasti. Ir nebelieka tekste, kas užgniaužtų kvapą ir nebelieka... noro rašyti.     Negerai yra būti nusiminus, todėl daug skaitau. Beveik kiekvieną kartą užvertųsi knygą kažkaip keistai prisikeliu. Daiktai tarsi ryškesni, žmonės įdomesni, pati sau tarsi geriau suvokiama. Ar šitai, mielieji, yra žodžio galia? Pagalvoji, kad iš tiesų, jei nepanyri į knygą, tai nėra ne tik prisikėlimo, bet ir pabudimo. Kuo literatūra kokybiškesnė, tuo giliau ji stukteli į dvasios paslėpsnius. O kol kas skaitau Černiauskaitės ,,Medaus mėnuo", o kol kas nesutikau ten nei vieno tikrai ,,gyvo" žmogaus. O net schematiškasis Baltušis tokius sukurdavo. ,,Net"...

   Kai tavo kūno temperatūra jau trečią  dieną svyruoja nuo 36,6 iki 38,5 ir gydytoja patvirtina jau beveik aiškia buvusia diagnozę ,,angina", gyvenimo ritmas sustoja. Nedarbingumo lapelis, praleistos paskaitos, neapetitas, lovos režimas, knygos, televizorius. Visai poilsis, jei taip velniškai nesibadytų ta apvali adatinė mano kaklo kairiojoje ir pamainomis nekankintų karštis su šalčiu. Tatai didžiausiais negaluojančios šiandienos mano gyvenimo džiaugsmais tapo tobulas slaugymas (nuoširdus ačiū D. ir R.),  ir didelis džiaugsmas, kad kaip tikras ligonis gavau gėlyčių ir turiu, kas pradžiugina arba kitaip tariant - neleidžia nukabinti snapo.   Dienos atradimas (senai naujas):  http://www.pasvalia.lt/object.php?id=107  (virtuali senų nuotraukų ekspozicija), kuris vis tiek nenurungia vakar matytos Žemaitės ,,Marti" ekranizacijos. :) Ir vis giliau klimpstu į ,,Game of Thrones".  Ech, man vis tiek nepatinka sirgti. Ir ypač tie antibiotikai ir prob...

Colours of the desert!   Šiandien yra aštuntoji mano atostogų diena ir baisu pagalvojus, kad liko tik šešios ir ,,po visam". Visiškai nesinori grįžti į darbą, tačiau teks. Bent jau kuriam laikui. O kol kas - Velykos artėja! Bundanti gamta vakar gavo šalto sniego gniužte į veidą, tačiau šįryt vėl šypsos. Šypsausi ir aš, nors kai kurie žmonės nesilaiko pažadų, duotų draugams, ir klimpsta nebe pirmą kartą... Šiek tiek pykstu, šiek tiek galvoju apie demitologizacijos procesus, o galiausiai tariu - ,,viskas tik į gerą".  Ir tylu... Ir ramu... Ir be proto gera yra šitaip atostogauti - su knygom, su idėjom, be pusvalandžiais sustyguoto dienos grafiko. Et...

   (Ne)reikalingas kurį laiką buvo numestas į šalį. Negaliu sakyti, kad todėl, jog nieko nevyksta. Vyksta, tik dažnai tas vyksmas atrodo pakankamai neįdomus ir nesvarbus, kad apie tai rašyčiau, arba įspūdžiai nublanksta greitai. Arba nebemoku rašyti.    Šį faktą mėginau paneigti dalyvaudama viename dramaturgijos konkurse ir po visų tų metų kai nerašiau ištisų pjesiukių (pjesėmis vadinti neleidžia pagarba rimtiems dramaturgams), o tik vieną kitą fragmentą, buvo kažkoks ,,vau". Pasirodo, scenos kalba man artimesnė negu bet kada anksčiau ir rašyti yra įdomiau nei kada nors anksčiau. Vis pagalvoju, kad nesu jau tokia unikali, kad gyvenčiau iš rašymo, bet niekas man nedraudžia rašalioti, jeigu man tai malonu. Tik reikia kažkaip suspėti: užsidirbti, pavalgyti, pamiegoti, pasimokyti, pasidalinti, pasidžiaugti, pabūti... Ir dar daug ko reikia. (,,O tempora, o mores!")   Ant stalo Meko ir Niliūno dienoraščiai, nebaigta skaityti Ionesco pjesė, o man atostogos! Šį įvykį ...

  22:54 baisiai skauda nuvargusias kojas, o galvoje ne vien tik Algimantas Mackus. Gaila, o turėčiau dabar jau dėlioti paskutinius taškus savo ,,puikiam" pranešimui, kurį skaitysiu ne vėliau kaip rytoj 9 valandą ryto. Aš nežinau, ko žmonės iš manęs tikisi, tačiau suprantu, ko aš noriu iš savęs ir man atrodo, kad šitai jau yra gerai. Mintys jau mielai nebegultų į popieriaus lovas, o palydėtų mane saldžiam nakties miegui, tačiau aš nutvėrinėju jas po vieną, už kojos, ir  taip stengiuosi neprarasti budrumo.   Diena buvo gera, nes:   a) šiandien turėjau piktą klientę ir galiausiai priverčiau ją nusišypsoti. Taškas man.   b) jau galiu įkvėpti pavasario   c) liko pora dienų ir keliausiu į tėviškę   d) paskaita apie Škėmą ir Pūkelevičiūtę buvo įdomi :)   e) bėgdama iš paskaitos į darbą spėjau užkąsti   f) galiu mąstyti apie Mackų kiek telpa, nes visi kiti šiandienos darbai jau padaryti...

   Bepročiai nebevaikšto Neries ledu, o kieme jau telkšo balos.  Vakar vakare užgniaužė kvapą akimirka - tam pačiam akmenimis grįstame kieme, šalia didžiulės balos stovėjo maža mergaitė ir dainavo ,,la la la, la la la, kokia didelė bala". Tada aš vėl supratau, kad realybės kloduose gali glūdėti fantazijos lobiai. Ir nepaisyti pavasario yra tiesiog neįmanoma. Jis jaunas, gražus ir veržlus - mano metų laikas.   Norėtųsi sakyti mano fronte nieko naujo, bet visada būna nauja. Katutis, prisiekęs krevečių gerbėjas, naujai surasti Katiliškis ir Škėma, naujas veidas parduotuvėje A., naujo darbo paieškos, naujos baimės ir naujos laimės kaip ir, rodos, iš naujo surasti skaitymas ir rašymas. Ir kovo aštuntosios džiovintų braškių saldainiai. ,,Džiaukimės tuo, ką turim e, neimdami lyginti: niekuomet nebus laimingas tas, kam neramu, jog kitas yra laimingas" Seneka

 Kartais būna taip, kad imi rašyti blogą, paskui nusprendi, kad nebenori to daryti ir netyčia spusteli ,,Įdėti pranešimą" ir tas vienintelis dviprasmiškas sakinys pakimba virtualioje erdvėje. Tai, kad nuspaudei ne tą mygtuką, supranti tik kitą dieną atsivertus blogą ir nustembi - kokie atsitiktinumai! Atsitiktinumai, kurie dar ir refleksijos sulaukė ;) Man malonu. Malonu dėl netikėtumo, malonu dėl refleksijos, malonu, nes toks smagus mini nutikimas skatina plėtoti vakarykštę temą, o tai yra - rašyti čia dar vieną (ne)reikalingą tekstą.    Tataigi. Žmogus taip įpratęs mane matyti skaitančią, kad mano nenoras imti knygą į rankas, buvo įspėtas kaip pakilusi temperatūra. :D O iš tiesų gal temperatūra pakyla kai imi skaityti Dalios Grinkevičiūtės ,,Lietuviai prie Laptevų jūros"....  ,,Iki pačių pašaknų skaudu ir gėda" yra pasakęs Justinas Marcinkevičius savo paskutinėje viešoje kalboje. Tada jis kalbėjo apie blogį mūsų demokratinėje valstybėje, apie skurstančius žmones ir...

Aš nekarščiuoju, aš tikrai nenoriu skaityti.

   Sekmadieniais parduotuvė A. užsidaro aštuntą ir šitai baisutėliausiai jaučiasi - namie jau pusę devynių vakaro, o ne valanda vėliau. Fantastika. Ir vis tiek sekmadieniais nesinori dirbti, o likus pusvalandžiui iki visokių šukavimųsi ir maskavimųsi (oi, špakliavimųsi) pledas tampa kaip niekad šiltu, katinukas pačiu mieliausiu stebimu padaru, o padėdama knygą jaučiuosi kažko neprivalgius... Jau nekalbu, kaip baisiai noris užkutenti Tą ar tiesiog žvirblius skaičiuoti. Tikiu, kad taip būna ne man vienai, o ir pasiguosti galima - pratęsiu viską grįžus. Viską taip pat ir kitaip. O kol kas mano skubėjimas yra pakrikštytas vardu Be penkiolikos .       Skubėjimas yra kentėjimas. Kentėjimas nuskaidrina. Kažkas panašiai kalbėjo.        Iki.

    Mūsų namuose mažai laisvų kampų. Viskas stalais, lova, foteliu, lentynom, tik štai vienas vienintelis kamputis ištuštėjo, kai prieš porą dienų prigriebiau didžiulį lagaminą ir išsitempiau jį į Šiaurę, iš kurios minėtasis nebesugrįžo. Ir gerai - atsirado vietos Valentino dienos gėlėms. Jaukumas neišpasakytas. :)   Jei grįžtume prie kalbėjimo apie Šiaurę, tai tos pusantros paros aš laukiau beveik du mėnesius. Ir sulaukiau, ir nurimau. Vakaras ir galvoje sukasi veidai, vardai, kambariai, daiktai, puodeliai, arbatos, pašnekesiai. Sukasi sukasi, šypsosi. Gera.   Jei norėtumėte, kad prabilčiau ir apie gėles, tai gerai. Štai grupė Biplan dainuoja taip:  http://www.youtube.com/watch?v=Pb3TzuRh2WQ  ( žodžiai) , o štai daugiau apie spalvų reikšmes galima pasiskaityti čia:  http://mano.zebra.lt/gyvenimai/kodel/dienorastis/124615/ . :) Žinoma, yra tokia smulkmena - dar reikia ir mokėti taisykles pritaikyti, simboliais tikėti. Visgi gėles mes kartais perkame ...

   Šiandien sukanka savaitė, kai atsikraustėm į naujus namus ir jie man vis dar nuoširdžiai patinka :) Patinka ir gatvė ir butas ir kambarys ir keliai į universitetą (darbą taip pat) ir mūsų jaunoji šeimininkė R. ir krosnis ir lubos ir lova ir visi apšvietimai ir komisas netoliese (jau spėjau iš ten įsigyti sau papuošalioką) ir katinukas (jis beveik tobulai atlieka namų dvaselės pareigas) ir senasis kambariokas vis dar patinka ir dar daug daug daug kas.  Žodžiu, labai gera sekmadienio pavakarę sėdėti čia, namie, ir mąstyti, kokia sunki ir kokia graži buvo praėjusi savaitė. Štai Jums ir akimirka, sugavau ją ir uždariau žody. Tegu tupi, neblėsta.    Darbe šiandien vykdėm kaklaraiščių rišimo dirbtuves ir dabar kas nemokėjo, tas jau moka padaryti puikų dvigubą mazgą. Bet įgūdžiai sudyla, atbunka, tad pasižadėjau sau dažniau pasižaisti su tais viengubais ir dvigubais mazgais. Žodžiu, noriu būti kaklaraiščių rišimo profe ir nebijoti vyrų, kurie sako ,,aš pats" ir kel...

  Šiandien aš gaminau pietus ir kol kas dar niekas nemirė. Vadinasi, visai pavyko :) Ir vis tiek - turėtų juk virtuvėje būti kažkokia niša (be sumuštinių) kur man gerai sektųsi :D na, gyvenimas, tikiuos, ilgas... Iš tiesų tai šiandien yra vasario antra ir baisiai šalta, nors, pasak balsas.lt, ne rekordiškai šalta,  tačiau mokinukai jau nekiša nosies iš namų. Na, o kai kurie į darbą eina ir grįžinėdami, pavyzdžiui, pusę dešimtos vakaro, meldžiasi, kad jiems nenukristų nosis, nesusidaužytų vienas į kitą smarkiai kalenami dantys ir prie veido neprišaltų metaliniai akinių rėmeliai. Nekalbu jau apie tai, kad matomumas itin prastas ir jei jau šaltis nusprendė piešti akinių langus tai tegu bent gražiais raštais. Nepaisant to, kad šiandien pabudau kažką burbėdama (tikrai ne naujiena, aš tai praktikuoju dažnai) diena nuostabi - skaudžiai giedra ir saulėta taip, kad sniego baltumas ir spindesio grožis, rodos, neišmatuojami. Ir šiandien   Grabnyčios  arba kitaip Perkūno di...

  Kartais aš visai pavydžiu bendraamžėms, kurios vos baigusios mokyklą sukūrė šeimas ir dabar augina po mažą pabirutį. Atrodo, kad jų gyvenimas kažkoks gražesnis ir spalvingesnis - yra mažius, todėl reikia ugdyti save, kad jį išauklėtum doru žmogum, negali tinginiauti -    reikia pergyventi dėl visų šeimyniškų ligų ir bėdų, dėl vakarienių ir svečių, dėl išaugtų ir nepriaugtų drabužėlių. Man šis rūpestis kažkoks gražus... Žinoma, daug ką aš savo mintyse dabar idealizuoju, nes juk būna ir daug nelaimingų pabiručių ir mamyčių... Ir vis tiek... Ką turime mes pasinėrę į savo dažnai giliai teorines studijas Universitetuose ir kolegijose, neretai ir besimokantys ir dirbantys, atitolę nuo šeimų, savo laisvalaikį pramiegantys ar dar blogiau, plačiai paplitusia kalba tariant pratūsinantys?  Pasiseka tiems, kurie turėdami šimtą draugų nėra vieniši arba tiems, kurie supranta, kad juos supa bent keli tikri draugai. Jie neleis pridaryti nesąmoningų sprendimų ir šiaip pasiūlys petį...

  Keistas tas jausmas, kai namus, kuriuose gyvenai, žada perimti kiti žmonės. Nebelieka nieko kito tik susirinkti visus prisiminimus, susikrauti į dėžes drauge su pakuojamais daiktais ir išsivežti. O kad praeitų dienų vaiduokliai taip paklustų ir nesklandytų sienomis, netūnotų spintose ir kilimų dulkėse...    Ilgi svarstymai apie išsikraustymus, kai gerai  paieškojus ir radus labai labai patinkantį buto variantą vieną dieną persikraustysime pavirto staigiu reikia išsikraustyti . Kažkoks visai nenorimas tas reikia, o ir lauke gilus minusas... Tačiau jei reikia tai reikia, o ir vietą susiradom greitai... :)    Ir gerai, įsiteigsiu, kad visi šie vaiduokliai tik mano galvoje, kad anksčiau ar vėliau būtų reikėję vienas sienas pakeisti kitomis ir kad vienintelės tikrai mylimos yra gimtųjų  namų sienos. Įsiteigsiu ir atlaikysiu dar keletą naujai išnuomojamo mūsų senojo buto apžiūrų, kai privalai įsileisti svetimą į savo dar sapnais alsuojantį kambarį....

 Dienos pastebimai šviesėja ir ilgėja, o drauge su saule grįžta ir energija ir nuotaika ir visa kita, kas telpa į tokį giedrą žodžių junginį gyvenimo džiaugsmas . Aš kaip ir nežinau, kurie žmonės yra turtingesni - tie, kurie gyvenimo džiaugsmo niekada nepraranda, ar tie, kurie praradę ir vėl suranda, bet palaikau antrąją grupę ir pati jai priklausau. Juk kiekvienas praradimas yra kelias į atradimą, kiekvienas kelias į naują atradimą yra gera pamoka. Neverk pametęs, nesidžiauk suradęs  šįryt suprantu kaip - džiaukis pametęs, džiaukis suradęs, nes pamesti ir surasti yra daug didesnis džiaugsmas negu niekados nesužinoti, ką tai iš tiesų reiškia. Žodžiai, žodžiai... Man kartais pačiai baisu dėl to, ką ir kaip kalbu. Taip būna, kai galiausiai supranti žodį esant galingu įrankiu - prisiminkim, kad ir žodis žeidžia  ... O visai neseniai man buvo labai lengva įvairius žodžius interpretuoti per aštriai ir susižeisti. Bet visa tai, kas buvo bloga, vieno žmogyčio pagalba aš jau se...

  Nebe(su)skaičiuoju dienų praleistų su Liūne Sutema. Visos jos greitos ir skaidrios, nes be galo įdomus yra skaitymas. Skaitymas ryte lovoje, skaitymas troleibuse, skaitymas darbovietėj prieš darbus geriant arbatą, skaitymas vakare. Skaitymas, kai naktį negali užmigti... Skaitymas, raminant geliantį kūną. Skaitymas prieš miegą - toks jis buvo vakar, kai ,,užkibau" už šio Liūnės Sutemos eilėraščio ir skaičiau jį tol, kol užmerkiau akis gilesnei ,,vizualizacijai" ir užmigau.   Nežinau, kodėl šis eilėraštis man toks nepaprastas. Ar tik man atrodo, kad jame yra dalis kiekvieno vaikystės? Tos nepaprastai paprastos. angelas sargas Nesaugojo jis manęs - aš jį sekiojau vaikystėj. Atsargūs jo žingsniai aplenkdavo pylimą, už kurio plaukė pavasario liūčių ir polaidžio vanduo - nedrąsūs jo žingsniai prabėgdavo sodą, garuojatį nokstančia šiluma - bailūs jo žingsniai praeidavo lūšną senutės, džiovinančios saulėj pelkių ir miško žoles. Ir kai raminantys motinos žodžiai pastatydavo ange...

 Nemigos naktys išeina, tačiau paskui save palieka atidarytas duris. Ne visada jos būna kupinos nerimo, kartais ir labai ramios su visokiais supančių daiktų padėliojimais, pasvarstymais, kam jie reikalingi, kam reikalinga aš ir su (ne)giliais parašinėjimais. Tokios nemigos naktys visada yra laukiamos su puodeliu arbatos mano rankose. O snieguota praėjusi naktis buvo paskutinioji sesijos nerimo naktis. Na, gal ir pirmoji, nes kurį laiką siekiau užsibrėžto tikslo mokytis tik dienomis, o miegoti tik naktimis. Tačiau aš ne aš, jei savo taisyklėms nesumanyčiau išimčių. Juolab, jei dalykas toks kaip XX amžiaus literatūros teorijos, apie kurias reikia mokytis, o ne tikėtis, kad kažkur tavyje glūdi įgimtas metafizinis žinojimas. Ir egzaminas praėjo visai gerai...  Egzaminai, egzaminai... Kiek galvos skausmo per juos, o naudos nelabai yra, nes vis tiek dažniausiai pamiršti, ką susikišai į galvą per keletą parų, o atsimeni tai, apie ką teko klausyti, diskutuoti... Ir šiaip tas visas stu...

   Papasakosiu Jums vieną istoriją. Ji visiškai nesusijusi nei su manimi, nei su mano tėvais, draugais ar sugyventinais. Tai tik paprasčiausia istorija. Taigi:    Kartą gyveno mergaitė, kuri nemokėjo gaminti. Kol buvo maža, jai gamindavo močiutė, mama ar sesė, vėliau grįžusi iš mokyklos ji visada rasdavo garuojančius mamos skanėstus, o besisvečiuodama  būdavo svečias-tinginys ir nei kepdavo, nei virdavo. Negamindavo tai dar nereiškia, kad nepadėdavo. Mokėjo ji ir tešlą šiokią tokią užminkyti, ir ,,virtieniuką" suraityti ir sausainių formas padaryti ir kitus darbus, kur buvo galima ką nors prikurti ar sufantazuoti. Niekada nefantazuodavo tik su pipirų ar druskos kiekiais - ne kartą po tokių kūrybinių dirbtuvių šeimai teko ieškoti kitokios vakarienės. Tačiau mergaitė nebuvo tokia beviltiška - kartais jai visai gerai pavykdavo. Na, jei kas nors stovėdavo šalia.    Jai visada rūpėjo kiti pasauliai, o įžengus į virtuvę - juolab. Juk virtuvė jai ne darbo, o ...