-
Aš nekarščiuoju, aš tikrai nenoriu skaityti.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Ilgas tekstas apie kažką

-
Vaizdas
Oho! Prisiminiau, kad turiu blogą . Meluoju. Aš visada jį prisimenu, kai tik turiu daugiau laiko, bet niekada neprisėdu. Visada prasmingiau ką nors paskaityti, kad ir lietuvių kalbos rašybos taisykles pasikartoti (o čia jau save verčiu, nes reikia). Sukurpiau eilinį straipsnelį darbui, šį kartą apie gimtosios kalbos sąvoką. Dar pradėjau kurpti naują straipsnį apie teatrą, bet palikau aname kompiuteryje. Tame, kur daug gerų žaidimų. O šitas darbinis. Ne mano. Apie vieną gerą kompiuterinį žaidimą netrukus papasakosiu. Labai retai juos žaidžiu (tiek kur veidaknygėj, juk nesiskaito. Ten pasėji kokius kukurūzus ir palieki pusantros valandos, kas įdomiausia  –  niekad nepernoksta). Bet kai žaidžiu... Lyg knygą skaityčiau. Šį kartą labai neblogą knygą-žaidimą. Tokią kažkiek sentimentalią, šiek tiek nuspėjamą, į pabaigą ištemptą, bet alegorišką ir visai prasmingą. Bet svarbiausia  –  labai graži grafika ir labai geras grojaraštis. Tam tadam  –  TO THE MOON.  ...
More info

ATA Nyka-Niliūnas grįžo į amžinybę

-
Vaizdas
Vakar mirė Alfonsas Nyka - Niliūnas. Vienas iš išrinktųjų poetų, kuriam Dievas davė ir drebtelėjo. Tragiškos ir drauge švelnios, kupinos paradoksų ir ypatingai pilnos, sukrečiančios ir paguodžiančios lyrikos genijus išėjo amžinybėn. Reikia paleisti. Ir pasidžiaugti tuo, kiek daug Jo mums liko. Kaip ir Liūnės, Marcelijaus Martinaičio, Bitės, Justino Marcinkevičiaus, Granausko, Apučio ir kitų...  Visa karta traukiasi nuo mūsų, tolsta, iškvėpia paskutinį sykį ir grįžta į amžinybę laukti savo brangiausių. Išnyksta valstybių sienos, vandenynų ribos, net ir toliausiai išsibarčiusieji pareina.  Iš poezijos antologijos "Žemė", Vilnius: Vyturys, 1991: Nameliai prie upės Norėčiau tau surasti paliktus iš džiaugsmo namelius Prie upės, šniokščiančios krauju,  Kad vieną valandą galėtum ten gyventi ir neliūst,  Ir vieną valandą sapnuot tyloje jų; Išgirst pavasarį ir jo šauksmus gilius,  Neramų rudenį, niūniuojantį niūriai, Po to pal...
More info

Žalių akių poezijos žvėris

-
Analizuojant kai kuriuos Liūnės Sutemos eilėraščius, galima nusisukti sprandą. Va taip va. Ir vis tiek ji viena iš mano mylimiausių. Dalinuosi: Iš Liūnės Sutemos ,,Sugrįžau. Poezijos rinktinė“:                   Leliojimai Žvėris žaliom akim tyko į mano naktį, įsitempęs šuoliui – aš bijau užmigt, kad sapne neatskristų laukinės antys, išklykdamos mūsų burtažodį į žvėries pravertus nasrus, tvankia drėgme garuojančius, lyg ežeras, kurio vardą seniai užmiršau, ir bijau prisiminti, bijau, kad sapne neatbėgtų baltasis ėriukas ištroškęs, ir jo basakojė sesuo - plečias žalios akys žvėries ir mano, nuo laukimo ir įtampos. Ko užtrunka, ko neateina broliai, užkapoję dalgiais Žilviną, noriu paslaptį jiems išduot - noriu užmigt. Ne sapnuot. (27 psl.)
More info