My little joys of living

Pasakoju P., kad pastarieji keli mėnesiai taip pat buvo (ir tebėra) kelionė. Tokia, kokios neturėjau gal pastaruosius ketvertą-penketą metų. Dūšios kelionė emigracijos kontekste. Negaliu rašyt sielos. Pernelyg siejasi su subtilumu ir tyrumu. Aš turiu dūšią. Neramą, besiplėšančią, kartais šaukiančią, bet viduje tvirtą kaip slyvos kauliukas. Sluoksniuotą: aukštaitiški charakterio miltai, su įgimtu šaukštu melancholijos, žiupsnis miesto kultūros, labai ryškus literatūros poveikio atspalvis, didelė sauja meilės, sijojamos mano ir man.  Daug smulkių ingredientų, kiekvienas savyje ras vis skirtingų.  Kabodama ore virš nesibaigiančios debesų jūros pasikartojau ne poterius, o amžiną tiesą, kad niekada nebus taip kaip jau yra buvę. Esu tikra, kad ideali kartotė, kurią galima pamatyti gamtoje, gyvenime neegzistuoja. Toks jausmas, kad pagaliau sugrįžau. Atskyriau visokius pelus nuo grūdų. Išsišlaviau aslą. Supratau, kad vienatvė ne žlugdo, bet ugdo. Kai su ja susitaikai - susitaikai ...

,,Taip taip, mes tave palaikom...". Ir manote, aš nemoku skaityti poteksčių? Gera yra turėti supratingą šeimą, bet ir jų supratingumas vieną dieną baigiasi, jei buvo tikresnis nei tas per telefono ragelį. Kaip čia gali būti, kad mergina, kuri po 5 darbo pokalbių gyvenime gavo 4 darbus, gali nebegauti darbų. Taip taip, čia kalba mano pakelta kartelė, savęs pervertinimas, reikia eiti staliukų valyti, o ne organizuoti, planuoti... Administruoti - dar baisiau. Tu sugebi su žmonėmis kalbėti? Skundžiuosi A. kaip dažnai koją pakiša provincialumo baimė. Kaip aš čia tokia provincialė siūlysiuos. Neįmanoma, negalima. Ir darbo pokalbiuose suveikia. Nepasakau visko, ką galėčiau pasakyti: man neatrodo, kad aš esu pakankamai imli, atsakinga, profesionali... Reikia, kad tiksliau paklaustų. Labiausiai žudo dalis "papasakot apie save", nes mane geriausiai mato kiti. Aš. Čia. Esu. Noriu pas Jus dirbti. Jūs net neįsivaizduojat, kaip labai aš noriu ir žinau, kad tinku. Bet ne, šito aš ne...

Šiandien sekmadienis, šiandien "blogų" rašymo diena. Giedra ir graži diena, kai galima papasakoti apie varškę.  Ne obelų varškę ir ne slyvų. Tiesiog varškę. UK gauti varškės t.y. cottage cheese galima ne bet kur. Jos gali nebūti mažesnėse parduotuvėse ir net kai kuriuose prekybos centruose. Kartais parduotuvių konsultantai gali nežinoti, kas ta "cottage cheese" yra (šiandienos malonumas). Kartais jos gali rasti prie jogurtų, kitą kartą prie pieno, neretai - specializuotų prekių kampelyje. Bet vis tiek gerai, kad jos yra arčiau nei už keturiasdešimties kilometrų. Tiek reikia važiuoti iki Lietuviškų prekių parduotuvės, kad gautumei nerealiai brangių sūrelių ar grietinės.  Todėl šiandien, linksmai pliurpdama telefonu su mama, patraukiau tos varškės ieškoti. Ir pamiršau dar vieną UK savybę - sekmadieniais prekybcentriai užsidaro anksti. Bent jau mūsiškis "Morrisons". Sėkmingai nužingsniavusi visą kelią (kilometrą kitą) ir didžiai stebėdamasi, kiek nedau...

DAR PARAŠYTI: a) apie PiYO treniruotes, nuo kurių baisiai skauda užpakalikaulius. b) apie Kalanetikos ir PiYO skirtumą arba kodėl dabar turiu raumeningas ir lanksčias kojas. c) apie darbo paieškas su visomis žavingomis nuorodomis, nes aš manau, kad būčiau apsidžiaugus, jei būčiau radus kažką tokio pažįstamo veikėjo bloge vos tik atvažiavus į UK. d) apie tai, kad mes senstam (atleiskit, jau rašiau).  Tai gal apie seksą ir vaikus. Juokauju, čia Jums ne "Fifty shades of" ir apskritai "boring". Vaikai ne "boring", bet bijau apie juos rašyti, nes baisiai jų užsinorėsiu). e) apie vaikus. Apie tai, kad savo vaikus auginsiu iki penkių. Iki penkiolikos augins tėvas. Aš pabaigsiu, nes gi vis tiek sunkiau yra pagimdyti. f) "Fifty shades of visuomenė" arba paskutinis apsilankymas Londone ir priemonių nuo plikimo paieškos. g) IKEA malonumai. Arba nėra baldų, nėra rūpesčių. h) voverės ir samanos. Arba kodėl jaučiuos lyg gyvendama amžinų Velykų saloje. ...

Apleidau savo blogus. Tinginystė ir nenorėjimas kalbėti(s). Šiurpuliukai nubėga supratus, kad antras variantas labiau. Jeigu rimtai, jau kelias dienas ketinau susiimti ir ką nors parašyti. Ne straipsnį ar reklamėlę be išliekamosios vertės, o kažką "nuo dūšios". Kad Rit. nebūtų gaila mano "delfienai" eikvojamo intelekto. Visų pirma, ką pasakysiu, tai sunku tikėti savim, kai negali susirasti paprasčiausio darbo. Pirmadienio rytais būna ir pikta, ir graudu. Tikrai nesvajoju vėl keltis šešios trisdešimt ryte ir skuosti į autobusą, nors darbinga būnu tik nuo pusės dešimtos. Bet labai noriu dirbti, nes tada nesijaučiu kaip nusvylusi/nusvilusi namų šeimininkė. Ir... jaučiuos kažko tais verta. Tačiau drauge bijau užlipti ant to paties grėblio, kuris trankė mano kvailą galvelę ištisus trejetą metų.  Vėl būti "ne visai" savo vietoje. Kita vertus, aš tą grėblį dabar labai gerbiu ir jam lankstaus, nes jis išmokė pasukti galvą į šoną ir apsidairyt idant negautumei ei...

Persikraustėm. 50 metrų nuo namo - geležinkelio bėgiai. Už jų - futbolo stadionas ir amžinas angliškų samanų pavasaris. Vidiniame kieme kartais apsireiškia šuo ir katinas (ne mūsų, bet kaip ir mūsų). Pirmas aukštas, bet labai kitaip nei lietuviškame daugiabutyje. Apskritai, šviesu ir jauku. O vakar snigo, bandžiau fotografuoti, bet kažką pamiršau įjungti (aš ir technika = nieko gero). Gražūs apšviesti medžiai: devynios vakaro ir šviesos nuo stadiono. Lyg būtų keturios Ir visada naktimis apšviesti krūmai už lango Ir stadiono šviesos

Vakar mirė Alfonsas Nyka - Niliūnas. Vienas iš išrinktųjų poetų, kuriam Dievas davė ir drebtelėjo. Tragiškos ir drauge švelnios, kupinos paradoksų ir ypatingai pilnos, sukrečiančios ir paguodžiančios lyrikos genijus išėjo amžinybėn. Reikia paleisti. Ir pasidžiaugti tuo, kiek daug Jo mums liko. Kaip ir Liūnės, Marcelijaus Martinaičio, Bitės, Justino Marcinkevičiaus, Granausko, Apučio ir kitų...  Visa karta traukiasi nuo mūsų, tolsta, iškvėpia paskutinį sykį ir grįžta į amžinybę laukti savo brangiausių. Išnyksta valstybių sienos, vandenynų ribos, net ir toliausiai išsibarčiusieji pareina.  Iš poezijos antologijos "Žemė", Vilnius: Vyturys, 1991: Nameliai prie upės Norėčiau tau surasti paliktus iš džiaugsmo namelius Prie upės, šniokščiančios krauju,  Kad vieną valandą galėtum ten gyventi ir neliūst,  Ir vieną valandą sapnuot tyloje jų; Išgirst pavasarį ir jo šauksmus gilius,  Neramų rudenį, niūniuojantį niūriai, Po to pal...