Abejoti arba mano kalbose daug gyvūnų
Svarbiausias yra optimizmas. Telefonas neskamba jau savaitę, ryte gavau laišką, užklijuotą lipnia juosta ir su neteisinga pavarde. "Laba diena" norisi pasakyti, džiugu, kad mūsų jausmai abipusiai. Jei žmogus atrodo (ir jaučias) kaip musė nutūpus ant paveikslėlio, vadinas, jam paveikslėlyje ne vieta.
Svarbiausias yra optimizmas. El. paštas paskelbė streiką, jokių naujų laiškų kelinta diena. Išskyrus reklamas, reklamas, reklamas. Anglijos universitetų tinklalapiai yra džiunglės, bet aš radau pora lotoso žiedų ateičiai ir tai yra geriausias dienos atradimas.
Svarbiausias yra optimizmas. Kai supranti, kad niekas tau nebeįdomu ir tu niekam nebeįdomi. Išeitis - taikyti ilgas skaitymo terapijas, nepersimiegoti, nueiti palesinti ančių, nes vėl yra batono šaldytuve. Ne, aš jo specialiai "nepelydinu", tiesiog Britanijoj duona yra skirta tik alkiui numalšinti. Kodėl tatai nepasidalijus su antimis? Reikia tikėtis, kad antys ir "ugly ducklinai" manęs nesules, o grįžtant "Iceland" nusipirksiu antienos apelsinų padaže. Makabriška, bet..
Svarbiausias yra optimizmas. Oras šiandien keičias kas 5 minutes, nuotaika neatsilieka. Klausaus geriausių "Coldplay" dainų ir atrodo, kad baisiai liūdna. Šiaip tai nė velnio, tiesiog pavargau "spaminti" CV. Dar kartais labai norisi, kad visi mane paliktų ramybėje, bet paskui suprantu, kad noriu visai ne to. (Ne)žinau, ko noriu. Tai labai priklauso nuo oro drėgnumo ir pagalvės kietumo.
Svarbiausias yra optimizmas. Mano rankos skundžias gerokai mažiau, "down dog" tapo ilsėjimosi poza, o ir kojos nebeskauda. "Core" treniruotės yra mano mėgstamiausios, sekmadienį jomis pakraupinsiu Z. Tingiai pagalvoju apie papildomą kalanetikos treniruotę vakarais ir bėgiojimą parke, bet vis neišeinu iš "dzin" būsenos. Tai tokia būsena, kai guli ir įsivaizduoji, kad esi kengūriukas kengūros sterblėj. Pažiūri pro tarpą laukan ir nusprendi, kad pasaulis Tau pernelyg pavojingas. Sako, kad taip prasideda depresijos. Ką gi, pasitikėjimu savimi niekada nespinduliavau, aš labai gerai moku jį vaidinti. Galėčiau būti ragana paduodanti užburtą obuolį drebančiom rankom, bet apsisukus turbūt pasiduočiau inkvizicijai. Visuomet tas pats - viskuo, visada ir visur abejoti. Tai galėtų būti mano asmeninis moto, jei tokio kada prireiktų.
Svarbiausias yra optimizmas. Kai žmonės, kurie galbūt niekada neemigruotų sako, kad nori emigruoti. O tu pasidžiaugi, kad vieną dieną mesvisisusitiksimelondone. Nes save mylim labiau nei savo šalį ir tai yra labai normalu. Jaučiu, kad senstu, todėl vis dažniau užsimanau vaikų ir užduodu sau klausimą "kodėl ne?". Bet drauge noriu šuns ir voverės, todėl tiesiog lauksiu, kas pasibels pirmas.
Svarbiausias yra optimizmas. Reikia pradėti miegoti su IELTS knyga ir kalbėti namuose angliškai. Reikia prikelti savo anglišką blogą ir pagaminti ką nors skanaus. Reikia ištraukti galvą iš po pagalvės ir liautis vaidinti strutį. Susidėlioti sąmyšį viduje kaip kokį dėstą. Įtariu, kad nebus jokio konkretaus paveikslo ir užsimanau pasidaryti arbatos, bet visi trys namų puodeliai indaplovėje, o šita ant manęs urzgia. Mėginu suprasti, iš kur širdy tiek šviesos ir tikėjimo, kai šimtas pirmą kartą nepasiseka, šimtąjį kartą nusispjauni (gerai, kad niekam ne ant galvos) ir mėgini vėl. Nes vienądienąviskasbusgerai yra per giliai, kad galėčiau išsioperuoti.
Nope. Nepadėjo. Kas apskritai tiki, kad rašymas yra terapija?
