Žmonės palieka miestą. O aš?
Galutinai supratau, kodėl miestiečiai vasaromis apleidžia savo namus ir visus metus taupo, kad išvyktų iš čia, iš didmiesčiu sumeluotai pavadintoVilniaus. Kelinta diena traukiu į miestą tvarkyti tai vienokių, tai kitokių reikalų ir vis patenku į spūstis, į sausakimšus troleibusus, į pragarišką triukšmą, kuris išblaško visą mano vidinę ramybę ir išlipus, įveikdama tuos kelis šimtus metrų nuo stotelės iki namų, nuolatos galvoju, kaip save iš naujo surinkti, kad įtilpčiau į anksčiau kruopščiai susiplanuotus veiklos grafikus kaip į naujai siūtas ankštas sukneles. Iš tiesų, suplanuota tiek daug skaitymų, filmų, muzikos, poilsio valandėlių ir šitaip nesinori kiekvieną dieną vis išsimušti iš ritmų. Bet vis nepavyksta.
Savaitę sirgau. Neseniai linkčiojau galva A. kalbant apie tai, kad po didžiųjų mokslų imi žmogus ir susergi ir maniau ,,jaučiuos kaip niekada sveika". Mano sveikatai užteko vieną vakarą pastovėti balkone ir pasivaikščioti naktį... Praleisti du puikūs susitikimai, o ir Zi. vakar kalbėjo ,,kas gi čia yra. Nesijaučiam paatostogavę". Ar tai vis rūpesčiai, ar bala žino kas? :)
Laikas atrodo tarsi pražuvęs šiame vasaros karštyje. O liko tiek nedaug. Viena kelionė į žaliąjį Kauną, viena kelionė namo, pora straipsnių, savanorystė universitete, savaitės kelionė į užsienį ir atostogos baigtos. Į darbą!
Labai nenoriai priėmiau darbo pasiūlymą prekyboje. Šį kartą knygyne. Tik įspūdis kažkodėl toks, kad knygos bus tik daiktai, žmonės tik klientai. Baidaus šio įspūdžio. Darysiu viską, kad atmosfera aplink mane būtų jei ne puiki, tai bent jau gera. Žmonės, tai knygos! Ne rankinės, ne batai, aksesuarai ar kiti dalykai veikiantys iš išorės. Knygos paslaptingai veikia iš vidaus. Kiekvieną. Skirtingai. Jos laužo ir kuria, vilioja ir atstumia. Noriu, kad kuo daugiau žmonių, prieš pasiimdami knygą į rankas kaip etiketę, papuošalą, madingą akcentą, suprastų, kad drauge nešasi ne blizgų žurnalą ar prabangių atostogų albumą, o istoriją. Geresnę ar blogesnę. O aš jau pasistengsiu padėti rinktis geresnes (žinoma, subjektyvią žiūrą pasitelkus).
Svajojau dirbti senamiestyje, kur mano nuotaika visuomet savaime pasitaiso. Deja, kurį laiką turėsiu plušėti didžiuliame prekybos centre. Tikiuosi, knygyno atmosfera nustelbs tą ,,Nekropolio" tuštumą. :) Užtad visada galėsiu aplankyti P. besidarbuojančią centre ir universitetą, kur antradienį aš ir mano kolegės gausime kai ką labai labai svarbaus. :)
